Rugiagėlių žiedais dabintas,
Gelsvų rugių vilnija laukas –
Jų varpas vėjo šukos braukia,
Ir rytmečio rasa nukrinta...

Kol rugio grūdas varpoj supas,
Jį saulė glosto ir brandina...
Galbūt tik juos pasėjęs žino,
Kad rugiapjūtė jau netrukus.

Kai baigs aguonos nužydėti,
Vėl birs geltonas rugių auksas –
Duonelė... Niekas jau neklausia,
Kaip galim jos kasdien turėti.
------------------------------------------
Menu kriaukšlelės salsvą skonį,
Kaip delnus šildė pagrandukas...
Duonelės niekad mums netrūko,
Tik atminty – Mama prie krosnies stovi...