Neseniai buvau pašte, žinoma, Vilniaus centriniame, nes kitokiame, bent jau šiomis dekadomis, neinu. Na ir ką: užsakyti laikraštį, rajoninį, savo mamai buvau nutaręs. Taip ir padariau. Kai pašte ruporas šūktelėjo, kuris man langelis, prie jo skubiu žingsniu nužengiau, kad kito mano vieton nepašauktų; dar iš tolo panelę už langelio pasisveikinau sakydamas „Lãba diena“, nors „Labà dienà“ gal ir žmoniškiau. Nežinau kaip kalbininkas Salys sveikinosi, kėgėbizmui nepriklausęs, kažkada žinojau. Bet tikrai geresnis sveikinimasis paskutinysis; ir priėjau visiškai arti pašto mergelės, net nosį įkišdamas per langelį. Pamačiau, kad ji labai graži, negana to – šiek tiek strazdanota, kaip kokia chuliganė: mat, kuri strazdanų turi, strazdanota, strazdanomis pasipuošusi, tai man nuo vaikystės ėmė rodytis, kad tokia būtinai išdykusi, o išdykumas visą laiką patikdavo (nors tai būdavo labiau linksmumas, nei išdykumas); mat tą išdykumą būtent strazdanotų mergaičių matydavau saulėtomis dienomis ir galvodavau, kad tokios mergaitės išdykusios; matydavau, bet dabar taip nemanau, tik gėriuosi neprarasdamas šio jausmo štai jau 60 metų; neprarasdamas ir nuovokos, nors jau 20 metų kėgėbistų gaujelė kankina mane visokiais kankinimais – per atstumą kankina, kažkokiom bangom (manau, net Žemės palydovu naudodamiesi). Žinoma, nespoksau kaip asilas, bet akies krašteliu būtinai pamatau strazdanas veide, kurios ypač žavi, jei veidelis kaip popierius baltas. Matyt, netgi be abejo, pasigėrėjimą strazdanotu veideliu kaip tik tų vaikystės mergaičių išdykumas man davė – nuo vaikystės atsimenu žaidimus smėlėtoje savo krašto žemėje, kur ir saulėtų dienų, atrodo, buvo daug daugiau, nekaip dabar – subrendusiam ir perbrendusiam: būdavo, mergaitė jei daug išdykauja, tai ji būtinai strazdanota. Nuo vaikystės gražu pasidarė į veidelį pažvelgus, jei starzdanotas. Tai kai šią pašto tarnautoją, juodu kostiumėliu apsirengusią, pamačiau strazdanotą, tai net žvilgsnį jos baltas veidelis paglostė. Buvo malonu matyti koks sniegiškai baltas jos veidas, tiesiog traukte traukė savo baltumu ir strazdanėlėmis jame, kurios buvo matomos netgi iš atokiau.
Taigi, žinia, spoksoti pašto lankytojui į pašto tarnautoją kažkaip pernelyg intymiai ir godžiai senam bjauriam žmogui netinka. Todėl tik vogčiomis žvelgiau akis net primerkdamas, kad mano aistros nepastebėtų, sakydamas jai ko noriu, dėl ko atėjau. Ji rašė sėdėdama minkštoje tarnybinėje kėdėje savo dokumentacijose mano užsakymą, ir kai žvilgtelėdavo, atsigręždavo į mane, aš savo žvilgsnį tuoj pat nusukdavau trupučiuką į šalį, arba akis nuleisdavau, norėdamas būti „pašalinis“, „indiferentiškas“ jai; be to, turiu nenuilstamą savybę nedaryti kitaip, o būtent taip, kažkaip automatiškai: jei ji ilgiau žiūrėdavo į mane, tai aš būtinai nuo žvilgsnio pabėgdavau.
Vienu metu, nuleidęs akis, patraukiau arčiau savęs žurnalą „Žmonės“, kuris ten ant baro buvo, ir į ją nežiūrėjau, o ji rašė ilgai, kažkaip lyg tyčia neskubėdama. Ant baro žurnalas buvo padėtas netgi ne vienas, labai puošniu kaip ir visąlaik viršeliu; kuri ant viršelio mergina gražiausia žiūrėjau, o jų buvo kelios, rodos net keturios moterys nuo žurnalo į mane žvelgė; taigi įsižiūrėjau į vieną, bet nespėjau labiau jos ištirti, nes pašto mergelė žvilgtelėjo į mane, o kai ji tik nusisuko ir vėl rašė, žiūrėjau į ją: mat gyvas paveikslas visąlaik vertingesnis, negu nuotraukoje, o žurnalą mandagiai grąžinau kur buvus – celofanuotą, kokį ir bet kokiais pirštais gali imti, nesusipurvina, tik atspaudai lieka, bet manųjų, rodos, nelieka. Kaip iš saugaus, niekam nematomo „kampo“ žiūrėdamas kol ji rašo, pasijutau ramiai, ir perskaičiau jos vardą atlapėlyje, bet nesakysiu koks, tepasakau, kad dar neištekėjusi buvo, ir leiskite priešintis: kėgėbistinių srutų gaujelė seka mano mintis, ir nežinau ar geram labui, ar savo smirdėjimui naudojasi tuo, ką iš mano galvos išgirsta (o girdi ir tai, ką rašau, nors rašau, suprantama, tylėdamas, o ne kalbėdamas) – gal ir savo nusikaltimui pasinaudoja, ką aš galiu žinoti: tas nusikaltimas vien tuo man aiškus: kad seka mano mintis; nusikaltimas, kurio nei teisėsauga nenori žinoti, nes iškart reikėtų jį nutraukti. Juk tai siaubingas nusikaltimas – minčių sekimas?
Kaip ji vardu – pastebėjau iš „vizitinės lentutės“ švarkelio atlape, tepasakysiu, kad vardas buvo gražus, ne Traktorina (atleiskite už tokią kvailą asociaciją, merginai gal net ir užgaulią, bet čia labiau istorijos priminimas, o ne kas nors; mintys galvoje gimsta nepaliaujamai: antai prisiminiau, kad vienas mano draugas traktorių pasidarė – rankiniu, namudiniu būdu), nors ir toks vardas tūkstančiams, ir net milijonams proletarų buvo gražus, ir vėl, kaip avinėlis, atsiprašau, kad į tokią, netinkamą nuolanką rašydamas užėjau: nesibaigiantys minčių viražai nuveda nuo siužeto. Atsiprašau, mergyte, jeigu mane skaitysi. Be to, tu esi išgalvota, man rodos.
Dabar tokios plokštelytės reikalingos kiekvienai tarnyboje: pavardė atlape, ir jau tik pardavėjos šias lenteles nuo krūtinės nusisegė; anksčiau, pirkdamas, ir su jomis „susipažindavau“ (matyt, todėl ir išsisegė, kad neperskaityčiau mokėdamas joms, jų firmai, paskutinius pinigus; tikriau sakant, išsegė, o būdavo net ir prekė pilnesnė, kai matai ir žinai, kas ją paduoda).
 
Bet štai kaip dažnai apsirinka žmogus: sekančią dieną nuėjau į parduotuvę ir persitikrinau, pasižiūrėjau, ar tikrai jau nebėra plokštelyčių joms ant krūtinės. Pasirodo, kad viskas tvarkoj: kiekviena įsisegusi savo tapatybę. Tarsi apakęs kurį laiką buvau, pasirodo; matyt, todėl, kad nesitaikė pamatyti pardavėjos kuplia krūtine, todėl ir tų „vizitinių“ nepastebėjau. Kartais apanku nuo degtinės (velnio lašais ją vadinčiau, kaip nuodas varvančia kol prisipildys paskutinė taurė man, kaip ir kiekvienam, kas kritęs). Matau vėl: viena Jolanta, kita Danutė, trečia Svetlana, o gražiausia Palangos Birutė, Kęstučio žmona, nuo žirgo kurią jis pamatė, pagonišką ugnį bekūrenančią saviesiems Dievams gerbti. Tik Sonia nepamatau atlape – vardas mano skoniui patrauklus nuo Dostojevskio laikų ir girdimas net už Atlanto; beje ir lietuvišką mergaičių vardą ten esantį girdėjau ten nebuvęs, bet kėgėbistėlių gaujelė šiuo metu bangomis užblokavo jo prisiminimą; bandau išgauti iš atminties: rodos, Živilė – tai, be abejo, gražus vardas, jei net už Atlanto vardyne pateko; man tai tikrai gražus: „Živilė“; kaip senoviškai ir gražiai, ir gal net pagoniškai skamba! Beje, rašydamas nepamirštu, o tai rašyti tik trukdo: kėgėbistinių srutų gaujelė seka mano mintis ir, rodos, šį bei tą bangomis man pastimuliuoja, kad aš savo tekstan kokį nors neautentišką žodį įsirašyčiau, ar raidę didžiąją, o ne mažąją. *O blogiausia, kad kankina mane dirbtine blogąja savijauta – štai įjungė bangomis tie kėgėbistiniai srutos man kankinančią savijautą sunkesnę, negu buvo įjungę prieš tai. 2017.02.15
Naktimis kankina dar sunkesnėmis kankinimo būsenomis, negu dieną, atsikėlęs vos ant kojų bepastoviu, svirduliuodamas degtinės į parduotuve einu kaip latras tikrasis.
 
Svarbu, koks jos veidas, kuri pašte mane aptarnavo. Toks, kokio tu neturi, jei seki mano mintis ne vyriškis, o mergina. Buvo labai ko ir tame „Žmonių“ viršelyje pamatyti ir pažiūrėti, spėjau įsigilinti: viena ponia, dar visai jauna, gal tik trisdešimt penkerių metų, buvo tokiu iškilmingu, pasitikinčiu veidu, tokia karališkai pasitikinti ir nepriklausoma, tokio lėto judesio, kad tikrai kaip iš Žemutinės pilies; nepriklausoma, nors šalia jos buvo jos vyras; graži juodaplaukė, lėtos, kaip sakiau, eisenos – kažkodėl man rodėsi, kad ji eina, nors žvelgiau tik į nuotrauką – lėtai, niekur neskubėdama, nes tokiai karalienei kitaip, skubiai eiti, būtų ir nebūdinga; prabangiai šventiškai išsipuošusi rinktiniam vakaro baliui, ištaikingai menės vakarienei. (Man ir ikšiol vizijose matosi ta nežinau kaip pamatyta jos eisena – kaip Reginos Pacis.). Ypač įspūdį labai darė lėtas – man visu aiškumu matėsi – karališkai lėtas, bet viską sprendžiantis galvos pasukimas akių nė nepakreipiant, su išraiška veide tokia, kuri švelniai kaip valdovės abejinga; kad jei net ir myriop ji ką smerktų, tai tokiu pačiu nesijaudinančiu žvilgsniu tą padarytų – tą išskaičiau jos veide, visame jos ūgio paveiksle. Jos portretas rodė savąją nepriklausomybę nuo visko kas aplink ir šalia, ir nepaprastą iškilmingumą rodė bei karališką natūralumą, kokio gatvėje nepamatysi; jos veidas neabejotinai mane įtikino savo įtaigumu taip, kad aš net pabūgau ir užsimerkiau, nors ir suvokiau, kad matau ją ne akis į akį; nors tik moteris, bet matėsi kad ji galingesnė už bet kurį vyrą, ne tik už savąjį šalia asistuojantį, kuris jai, pamanytum, reikalingas tik nakčiai, kad liestų kur norisi jai. Bet argi reta, kad moterys daug stipresnės. Antai, jei pakliūčiau toks kaip aš į ringą, kur jaunutės mergaitės kovoja amerikietiškose imtynėse, tai iš manęs šilta vilna beliktų, arba nieko neliktų. O ta, viršelyje kurią mačiau, apsirengusi ne sportiškai, o puošniausia baline vakaro suknele, kad žiūrėtum ir žiūrėtum į ją, tik, žinoma, ne dėl suknelės: veidas valingas, valdingas, pasitikintis, dėmesį, o ir paklusnumą sudarantis, ir kai ji eis baliuje, kiti turi praskirti jai kelią, pavaldžiai užleisti net nusilenkdami. Bet, suprantama, nenusilenkdami, dabar ne tie laikai. Ilgai negalėjau į ją žiūrėti ir gėrėtis, nes buvo gyvas kone toks pat paveikslas kitapus langelio, per kurį matau, kuri man teikia valdiškos paslaugos malonumą. Kai ta, kuri mane aptarnavo, kai ji tik nusisukdavo toliau mano užsakymą rašyti, žvelgdavau vėl į ją, žurnalą pastumdamas kur buvo – beje, celafonuotą, kad čiupinėtojai prekinės išvaizdos nesugadintų. Tai jau nenauja naujovė, bet sovietmečiu faktas nematytas; tada, žinoma, neperdaug ir būdavo ką celafonuoti. (Beje, kėgėbistėliai, kurie mane kankinančiomis būsenomis kankina ir seka mano mintis, padaro įtakos ir mano rašybai, esu tai jau sakęs savo raštuose: štai žodį „celafonuotą“ jie, kai jį rašiau, bangomis išgavo, kad jį parašyčiau „celafonuota“; tai jie išgavo bangomis veikdami mano smegenis – ilgai bijojau ir šio žodžio, bijojau pavartoti; tai jiems pasisekė, bet pakartotinai tikrindamas tekstą šią dirbtinę klaidelę ištaisiau, tiesa, ji visai smulkmeniška: „a“ parašiau su nosine; jiems raidės skirtumas matyt yra didesnis, negu gramatinis).
 
Toliau klostėsi veiksmas kaipo ir bet kurioje valdiškoje tarnyboje. Bet kai reikėjo man mokėti pinigus už užsakymą, ji ūmai pažvelgė į mane labai staigiu galvos krestelėjimu ir įsmeigė žvilgsnį plačiomis akimis tokį atvirą ir skaidrų, kaip iki dugno gelmė, nors paslaptinga, bet permatoma gelmė, ir taip smelkiančiai man į akis įsižiūrėjo, kad aš nustėrau ir vos neapmiriau; o tą akimirką – kaip keista!, ir tai svarbiausia: mane, sumišai su baime, apėmė džiaugsmas iki tol dar niekad nebuvęs! Tą akimirką man matėsi nepaprastai baltas jos veidas ir aš pamaniau, kad toks veido baltumas, ir visas veido gražumas mane šitaip džiuginančiai paveikė, nors minčių potekstėje buvo aišku, kad jos akys, akių skvarbumas mane užvaldė ir veikė, ir dar mąsčiau, kažkaip pašaliniškai (net ir tokioje įtampoje mąsčiau, nes visąlaik mąstau ką matau): netgi balčiausias kokius mačiau jos veidas, kaip lelijos! „Gal tas baltumas toks nematytai baltas ryškėja todėl, kad apsirengusi visa juodai?“ – klustelėjau savęs. O strazdanos baltame veide kontrastavo sodresniu spalvingumu, negu bet kada buvau matęs, strazdanos, kai įsižiūrėjau, jai tiko jau daug labiau, negu kai pamačiau ją pirmu pažvelgimu priėjęs prie langelio. Strazdanos tolydžio ryškėjo nenusakomu spalvingumu, tada, kai ji, sulig kiekvienu kartu pažvelgdavo į mane, o pažvelgdavo kiekvienąkart vis intensyviau akimis mane padegindama; tik pats pirmas jos pažvelgimas buvo visiškai valdiškas ir tarnybiškas bei šaltas, paprasčiausiai sakant, visiškai abejingas. Dabar, kai pamatė mane atidžiai, akis išplėtė ir žiūrėjo labai ypatingai. Mane kaustė jos akių spinduliai ir nežinau kiek tas spinduliavimas tęsėsi, mano dvasiai už saulę kaitresnis – laiko suvokimą buvau praradęs ir prisiminiau tomis akimirkomis (beje, ji, nežinia kiek ilgai žiūrėdama, nė karto nesumirksėjo, ir tik kai baigė į mane žvelgti paskutinįsyk, mirktelėjo abiem akim – blakstienais, juodais kaip degutas; kažkaip labai lėtai mirktelėjo, nors mirksnis, kaip žinia, nevaldomas, o ji sumirksėjo taip lėtai, kaip lėtai plasnoja plačiais sparnais gulbė padangėje; bet tai pasakojime pasakiau per anksti); tuomet nejučiom prisiminiau dainą „Viską praradau dėl tavo žvilgsnio aš“. Mat mintys laksto labai chaotiškai, gaivališkai ir per vieną minutėlę jų gali atsirasti net kelios. Štai iš paskos tai dainai, prisiminiau nuostabią „Bes mea mūčio“, jos tylų akordą sąmonėje išgirdau ir spėjau pajusti net tai, kad mergina ją dainuoja. Ai, kiekvienam mintys šitaip laksto, nėra čia ko popieriaus gadinti kas aišku, žmonių galvos nesikeitė ne tik nuo Kristaus, bet ir nuo Homero laikų – skaitydamas knygas sužinojau.
Aš irgi buvau įsistebeilijęs į ją, tiksliau sakant, ne stebeilijausi, o baimingai žiūrėjau, ir tiek jos žvilgsniui buvau ištvermingas, kad jį atlaikiau nekaip esu, tiesiog prigimtyje, įpratęs: nepakreipiau akių žemyn, nei į šalį. Netgi pradėjau laukti, kad ji kuo ilgiau į mane šitaip – neatsiprašant, o prašant – į mane spoksotų: juk man nuotaika nuo jos žvelgimo pagerėjo, labiau negu nuo bet kokio adrenalino ar tablečių – tai kaip aš negalėjau to momento netęsti! Tarsi burtininkė savo pažvelgimu nuotaiką man žaibiškai davė, o laukiau metų metus.
Niekad negalėčiau apskaičiuoti nei suskaičiuoti kiek tai truko, kažkaip atrodė kad tai buvo ilga kaip šimtmečiai diena, bet... mistiškas tet a tet akių susilietimas baigėsi... Štai susivokiau: ji liepia, kad jau turiu paduoti pinigus – jos lūpos sukrutėjo ir, nors... balso visai neišgirdęs (tai tikrai keista!), supratau ką turiu daryti: susimokėti. Realumo sąmonėje vis dėlto nebuvau praradęs: išsitraukiau iš marškinių kišenės (turiu tokius keistus marškinius, kuriuose tokios talpios kišenės ir net dvi, lyg tam numatytos, kad būtų galima susidėti, ką pavagi, dar tarybiniai), išsitraukiau savo smėlėtą knygelę ir padaviau iš jos popierinį, kaip visada nesulenktą; manau, kad perlenkti pinigą daug negražiau: vis dėlto maitina, koks jis bebūtų; o būdavo vieno lito kupiūrai akis visokie svetimkūniai išbadydavo, ją neilgai buvusią išėmė iš rankų ir banko; nei man neliko to su portretu pinigėlio, nors pakankamai turtingas buvau tiek, kad galėjau ne kasai, o numizmatikai pasilikti; laimė, dar „vagnorkų“ turiu, jos ir už litus pokarinius senesnės. Bet ji girdžiu jau balsu sako: „O monetom neturite!?“. Kiek nusigandau, tik nežinau kodėl; gal todėl, kad paklausė kažkaip netikėtai garsiai, diktorišku balsu, net galvą pervėrė jos žodžių garsumas, ir labiau liepė nekaip paklausė, iš intonacijos pajutau imperatyvą „O monetom neturite!“. Nieko nesakęs, iš dešinės kelnių kišenės, kuri monetų visą laiką pilna ir dažnai perpildyta, negu kišenei būdinga ir tinka, ištraukiau eurų kiek saujoje sugriebiau ir pabėriau jas net per langelį įkišdamas. Monetos pasklido kuri sau, bet neplačiai, nukristi nenukrito nė viena, nors išbėriau drebančia ranka; dažnai man būna tokia būsena kad drebu, virpu, akivaizdžiai virpčioja rankos; tada tokia būsena kaip tik ir buvo. Stebėdamasis ir esmės nesuvokdamas matau: ji neima užmokesčio! Laukiu minutėlę kitą, o ji vėl pradėjo žvelgti į mane, o ne į pinigus. Ir staiga, dar mirksnį kitą palūkuriavusi, kad šūktels: „Paskaičiuokite pats!“. Kažkaip net nemandagiai, ir tikrai įsakmiai. Tada aš ir suskaičiavau kiek ji sakė ir pastūmiau tą sumą iki pačios už langelio briaunos – iki tiek, kad nenukristų. Ji abejingai tai matydama vis tiek žiūrėjo daugiau į mane ir monetų neėmė. Tik staiga, girdžiu sako, dar garsiau ir jau net piktai: „Napolendorais, arba septynis rublius sidabru!!“. Pasimečiau visiškai, man dar labiau pasidarė baugu. Svarbiausia, kad buvo visiškai aišku, jog tai realu, ką išgirdau: ji iš tikrųjų taip pasakė, ne klausos haliucinacija tai buvo: juk aš, ne tik visą aplinką realiai suvokiau, bet aiškiai išgirdau net tai, kad paskutinį žodį ji sukirčiavo kaip tokioms panelėms nebūdinga: sakė „sidabrù“, o ne „sidãbru“ – visokios „valdiškos“ panelės taria kaip jų neišlavintam liežuviui lengviau: sidãbru. Nežinodamas, ką daryti, tas monetas aš susižėriau nuo briaunos atgal prie savęs, bet tokiu judesiu, tartum ketindamas išvis nemokėti, akių nė nepakrutindamas stabiliai į ją tebežiūrėjau – kaip ir ji į mane, tik į monetas prabėgšmais vis dėlto žvilgtelėjau, bet šaltai kaip „marozinas“ (tuo momentu prisiminiau kaimo pasakymą, iš vaikystės nepamirštą, beje, gan šmaikštų: „Būk šaltas kap marozinas!“). Bijojau į ją taip akylai žiūrėti, bet žvilgsnis kažkaip savaime, kažkaip nevalingai buvo prisikaustęs prie jos žvilgsnio lyg kovodamas (bet labiau priklausomas, o dar labiau dėl to, kad kažkaip gražu, erotiška į tokią merginą žvelgti), buvau prisikaustęs prie jos akių, ir prie jos visos, ir prie visko, kiek mano žvilgsnis apėmė ją. Nors ir bijojau žiūrėdamas, bet laikiausi. Padvejojęs kaip būtų geriau pasielgti ir neradęs logiško sprendimo, „mašinaliai“ padaviau jai pinigą popierinį (kažkodėl bijau sakyti kiek konkrečiai iš viso padaviau eurų). Grąžą atiduodama ji dar labiau įsistebeilijo į mane ir net nuo kėdės pasikėlė, kad kuo iš arčiau į mane pasižiūrėtų. Negražu, bet toptelėjo mintis, kad pliaukštelėčiau jai per užpakaliuką, jeigu per nuogą. Rodos, jai net kaklas ištįso į mane stiebiantis, o akys prasiplėtė dar gražiau. Nuo šitokio dėmesio man staiga ir baimė atslūgo, jos nepaprastai įtemtas manęs tyrimas ar vertinimas, ar nežinau kas, mane nejučiom... pralinksmino ir aš kažkaip savaime nusijuokiau, ar gal tik nusišypsojau, pasiimdamas grąžą tiesiai iš rankos. Ji tai pamatė ir jos akys... piktai sužaibavo, blykstelėjo kaip žiburiai tamsoje, bet aš, kartą nusijuokęs, jos žvelgimo jau nebijojau, ir pasiėmęs kvitą, nusisukau eiti iš kur atėjęs, pamiršęs pasiimti ir tas monetas, kuriomis užmokėti norėjau. Bet ji tuoj pat man tai priminė: švystelėjo jas man pavymui! Smarkiai mestos, jos skambėdamos ir nepavejamos, nulėkė, nusirideno pirma manęs, viena arčiau, kita toliau nuvirtusi tai nominalu, tai herbu į viršų, bet nė vienos jų aš nepakėliau, tik spėjau pagalvoti kaip dar gerai aš matau. Tai buvo gal pirmas kartas, kai pasielgiau taip nemerkantiliškai, nes esu gobšus dėl ilgalaikio skurdo, o ir iš prigimties labai praktiškas. Kas buvo salėje, visi sužiuro, bet niekas monetų nepasilenkė. Nueidamas vaizduotėje tebemačiau, galvojau, kad ji neištekėjusi, vardo nesakysiu, ir kad jaučiau norą ją pabučiuoti, ir būčiau ją pabučiavęs, jei išdrįsęs ir galėjęs.
Matydamas nuriedančias monetas kvailai teištariau pusbalsiu: pavogiau. O po šio žodžio žingsnį labai paskubinau iš pašto išeidamas; tarsi todėl, kad kas nors manęs nepasivytų, iš inercijos ir nenuovokos net „Lenino“ prospektan įžengiau, kuris iš tikrųjų Gedimino. Bet, o Dieve!, tuoj pat panorau vėl į paštą sugrįžti, nes vos tik iš pašto išėjau, džiaugsminga būsena dingo!, ir jausena pasidarė tiesiog siaubinga, blogesnė negu prieš tai. Sustojau ant šaligatvio galvą nuleidęs, bet grįžti paštan nesiryžau, nes nemaniau, kad gera savijauta vėl atsiras. Be to, ir bijojausi: ką tik patirta įtampa dar nebuvo atslūgusi. Geresnės išeities neturėdamas užėjau artimiausion krautuvėn, nusipirkau deginės „Cento“, o dar ir prancūziško sūrio „Brie“, taupumo nesupaisęs – dar niekad nebuvau skanavęs, ir sėdau į autobusą važiuoti namo, galvodamas: nenutinka dažnai man tokių pasimatymų, o vėl ateiti pas ją prie langelio, drąsos neturėčiau, bet aišku, kad į paštą man reiks dar ateiti, ypač todėl kad gera, o ne kankinanti, savijauta atsirado pas ją prie langelio; o ir šiaip gyvenime be pašto nepasieini. 2017 m.
 
Dabar tik kas liko. Kaip iš tiesų: celafanas, ar celofanas sakyti? Jau ir sovietmečiu jo buvo, o kaip užrašyti – iki šiol nežinau. Žodynan dirstelėti nežiūrėsiu, nes manau kad šis žodis vargu bau yra įrašytas; nebent tarptautiniame, o jo neturiu, arba pamiršau, kad turiu. „Visiška šizofrenija“, – šmėstelėjo mintis apie save.
 
Vėl tomis akimirkomis gyvenu (ne vieną jų praleidau ankstesniame pasakojime nepaminėjęs).
Va, tai ir buvo nuostabiausia: baigusi rašymą, ji ūmai atidėjo visus reikalus į šalį, į mane atsisuko ir pradėjo žvelgti labai atidžiai ir nenukrypstamai kaip į kokį taikinį, labai atkakliu žvilgsniu tarsi kažko reikalaudama, ir buvo aišku iš žiūrėjimo, kad žiūrės, kol neišreikalaus... tik nežinia ko. Žinoma, argi aš galėjau suprasti kas tai yra konkrečiai jos žvilgsnyje (vėliau sužinosiu, kad taip ir nesužinojau). Kažkokį net patarimą jos žvilgsnyje pamačiau, bet labiausiai vis dėlto įtūžį. Sustingau nuo tokio netikėto jos akių grožio, kurias mačiau: mat šitokia skvarbi žvelgimo įtampa buvo labiau graži, nekaip grėsminga. Dabar gerai neatsimenu, bet akimis ji reiškė ir... atsidavimą man, tačiau labai vargu ar toks jos noras tikrai buvo jos širdyje. Manau, kad ne. Pilnas prasmių buvo akių turinys, tarsi kaleidoskopas. Aš irgi plėčiau akis žiūrėdamas į tokį jos akių stebuklą. Žvelgė ji ne atsitiktinai, o kažkaip specialiai, mane permatomai, tiesiog kiaurai, ir ne kaip į kasdienišką, įprastą objektą, o iš tiesų net nežinau kaip į kokį. Rodos, kaip ir į tokį, kuris pasauliniu mastu naikinamas, jau seniai mastu ne tik „tarprespublikiniu“. Vienu metu ji dar ir lūpytes truputį pravėrė, paskui kietai sučiaupė, ir aš nežinojau ar tai ką nors reiškia.
Vienąkart, kai ji vėl nusisuko prie darbo, aš atsikvėpiau labai giliu atodūsiu. Ji tai išgirdo, atitraukė pirštus nuo klaviatūros, kuri, beje, buvo juoda, o raidės, žinia, baltos, bet tuoj vėl pakėlė akis į mane skvarbiai kaip ietį ir aš net kūniškai sugniužau: kojos palinko.
Keista, kad ši visa ceremonija truko taip ilgai, nors rašė, pildė mano užsakymą, suprantama, neilgai. Pabaigoje šios procedūros rankas, pamačiau, ji išskleistais pirštais kažkodėl susidėjo sau ant šlaunų prie pat kelienių ir pabraukė sau per šlaunis aukštyn link gaktos, lyg prakaitą nusišluostydama; tada išplėšė iš kompiuterio kvitą ir padavė man. Duodanti jos ranka kvitą, pamačiau, suvirpa kaip ir mano, bet tik vos vos tai pastebėjau, nes dėmesio epicentras buvo jos veidas, gražus kaip stebuklas: sniegiškai baltas, o dar ta didžiausia veido puošyba, tos stazdanos... Nors, kaip dabar atsimenu, veidas visiškai paprastas, ir net keista, kodėl paprastumas taip nepaprastai žavi. Buvau į jos veidelį sutelkęs akis kaip į madoną, kuriai meldžiamasi prašant malonės – pasveikimo, praturtėjimo, ar amžinojo gyvenimo, kurio prašoma kuo tankiausiai. (Čia prisiminiau, kad kartą pas mane atėjo nepažįstamoji ir siūlė pigiai pirkti šventųjų paveikslų, ir kai nepirkau, pasakė, kažkaip mįslingai paslaptingai su potekste, į akis man žiūrėdama irgi nekasdieniškai, spiginančiai: „Nie chatitie žitj viečno“, bet visai ne taip, kaip mergaitė pašte, o kažkaip gal net žiauriai.).
 
Nežinau iš tikrųjų kas darėsi man su ja susitikus. Dabar kai pagalvoju, tai ima rodytis, kad pašte nė nebuvau, bet štai kvitas... pašto čekis. Žinau, kad jį pasidėjau „papkėn“, nes vėl nemetu nieko, ką KGB srutų gaujelė kankinimais mane privertė išmesti: visą savo archyvinę popieriją išmečiau maždaug dešimt metų „atgal“ – menką (bet dabar būtų svarbi, bent jau man) archyviją buvau sukaupęs – visokius dokumentiškus popieriukus ir popierius – nuo neatmenamų savo laikų kaupiau. Čion pasakysiu, ko dar neužrašęs: kartą „Vakarinėse naujienose“ pasirodė raginimas nieko nemesti, kas yra epochos ir kasdienybės liudijimas popieriuje. Aš tą jau žinojau savaime, ir, nors tik savanaudiškai, dėjau kvitą po kvito stalčiun kiekvieną, jei kas nors prasmingai apčiuopiama jame kaip gyvenu ir gyvename buvo. Bet va kas įdomu: po ilgo laiko suvokiau, kad tas straipsnelis Vakarinėse man buvo skirtas. Tik nežinau, ir netgi žinau: šios mano nuomonės nieks nepatvirtins, kaip pelės visi bijosi patys savęs ir kitų. KGB dar ir taip padarė, kad žmonės bijosi net ir manęs.
Tie srutos dar ir dabar kankinančiomis būsenomis mane kankina, bet kvailas daugiau jau nebūsiu ir kvailai, tik jiems naudingai, nuo jų nesigelbėsiu savo eilėraščių į šiukšliadėžę mėtymais; nebent prašymu, kurį pasakau stikliuką keldamas savijautai gerinti. (Kitan straipsnin dar daugiau slavizmų užrašysiu, kad ir aš jų nepamirščiau.).
 
Vėl mintimis apie ją – tai, ko labai svarbaus dar nebuvau pasakęs (beje, aš niekam nieko nesakau, o rašau, metaforiškai stengiuosi rašte kalbėti; to, žinoma, paaiškinti nereiktų, bet KGB srutos mano mintis seka, tad tenka žiūrėti, kad jie manimi nepaspekuliuotų – gal mano parašytą kūrinį kokiam nors smarvei atiduoda, man „honoraro nesumokėdami“, autorystę pavogdami – visokių įtarimų man kyla).
Visą mano įspūdį, kurį iktol man darė jos veidas, vienu metu nutraukė netikėtas vaizdas: aš pamačiau, kad... ji rašo visai ne kompiuteriu, o kažkokiu auksinės spalvos parkeriu! Atsirado tas parkeris, toks nematytas, jos rankoje man nepamatant. Parkeris, štai matau!, ir karūnuotas, ne tik, kaip atrodo, auksinis! Bumbuluotas. Stebiuosi: gal vaidenasi! Iškart kaip tik šitaip ir pamaniau. Bet ne: matau visiškai realiai: apėmusi baltais gražiais pirštais rašo, parkerį laiko kaip peilį kultūringame restorane, nagučiai lakuoti, ilgus užsiauginusi, kuriais gali švelniai pagremžti, o rašo parkeris mėlynai; braižas kaligrafiškas lygus, tik, įžiūrėjau, „a“ raidė kiek aukštesnė eilutėje. Rašo tarytum ant kokios anketos, kurią reikia užpildyti, matau mano vardą ir pavardę parašė „Jonas Baranauskas“! O daugiau niekas joje nepasikeitę: juodu, tuo pačiu juodu kostiumėliu, ir visa kita, ką pamačiau prie jos langelio priėjęs tebėra kaip pirma, ir visa aplinka tokia pat – tik tas bumbuluotas parkeris rankoje atsirado, kuriuo rašo! Aš net dirstelėjau, galvą pasukdamas kad geriau matyčiau, ar nepranyko strazdanos jos veidelyje: strazdanos matėsi. Tai negi haliucionuoju? – sakiau sau. Gal reikia trauktis nuo langelio, trauktis ir atsisėsti geležiniame pašto suole ir laukti kol atsipeikėsiu? Bet ne, vis dėl to pakankamai realiai suvokiu apystovas: štai užmyniau viena koja sau ant kitos ir pajutau skausmą tiek, kiek koją paspaudžiau! Todėl tebestovėjau rankas, rankų dilbius, ar kaip ten jie vadinasi, parėmęs ant prekystalio ir laukiau kas čia toliau dėsis, tokiame netikėtame mikro pasaulėlyje, kuris sąmonėje man jautėsi it fantastinis filmas. Bet visų vaizdų ir jausmų neišpasakosi, kurie mano galvoje eina kaip šiukšlių rūšiavimo konvejeris.
 
Dabar vis dėlto manęs neapleidžia mintis kodėl KGB srutų gaujelė taip ilgai kankina mane kankinančiom savijautom, bangas panaudodami, kažkokiu bangų srautu kankina: siaubingi spekuliantai niekšai ir demagogai, besimaitinantys mano galva gal net nuo sovietų laikų! Ne tik dabar ši mintis – ji man kasdieninė. Kasnakt kankina tokia sunkia kankinančia savijauta, kad ryte išlipęs iš lovos, sverdėlioju. Nors lengviau, bet sunkiai kankina ir dienomis.
 
Vėl kas pašte buvo imu galvoti: aiški haliucinacija, ar... Toliau nei nežinau kaip galvoti. Mintys tai šen, tai ten: kad jie minta mano galva – tai tikrai ne haliucinacija, tai tiesa faktinė ir reali. *Įjungė kankinančią būseną dar sunkesnę ir tenka krist į lovą. 2017.II.27, priešrytis
 
Neišeinu iš patirtų vizijų (beje, man pasitaiko ir taip: jei per radiją laida tiesioginė, tai išgirstu iš radijo tokį pat žodį, kokį kompiuteriu renku, tarkim, „vizija“; rašau, bet ir rašydamas, vieną kitą žodį nugirstu ką radijas kalba). Vėl matau, ką mačiau.
Karūnoje to parkerio, štai aiškiausiai matosi... mėlyni briliantai! Tikrai mėlyni, kuo mėlyniausi, tik pavadinimo nei vertės nežinau. Aišku, kad ne rubinai, rubinai skaisčiai raudonai liepsnoja kaip ugnis raudona spalva. O daugiau brangakmenių nepažįstu, nes neturėjau jų, tik ranką bučiavau juos iš arti pamatydamas. Kad būčiau mergaitė, geriau pažinočiau. O kuriuos matau rašiklyje, kuriuo ji rašo, tikrai tamsiai mėlyni. Kokia būna padangė prieš pat griausmą ir žaibą, kai išgąstingai grasina lietum žemei, ir vėluojančiai šieno grėbėjėlei. Aš vis dar netikėdamas tokiu pasikeitimu, ir norėdamas pasitikrinti kur tiesa, užsimerkiau ir apsisukau du kartus aplink save, o apsisukęs dar neatsimerkiau ir tik kai rankomis apčiuopiau prekystalio briauną, tada atsimerkiau. Pamačiau tą patį: auksuotu rašikliu rašė, ne kompiuteriu, o kad aš apsisukau, rodos, nepamatė. Karūnuotu rašikliu, kuriam karūna buvo tarsi žmogui ant galvos. Stebėjausi, bet vis dėlto pagalvojau, kad tas jos rašiklis negražus; nors taip karališkai prabangiai išpuoštas, bet negražus, tiksliau, nepatrauklus: buvo bumbuluotas labai iškiliais bumbuliukais, normaliems parkeriams nebūdingais, dėl to nepatiko; o faktūra tai buvo labai nieko, meniška: pailgais rombais, lengvai, bet įžiūrimai aukso vielele išaustais. Tiesiog juste pajutau, kad negražus būtent bumbuluotumu (prisiminiau, kad daktaras turėjo panašų rašiklį, tiksliau tušinuką, kai su juo kartu dirbau toje pačioje ligoninėje; mat buvo laikas, kai dirbau sanitaru, ir užeidavau į to daktaro – skyriaus vedėjo kabinetą išklausyti kokio darbo užduoda).
Žiūrėdamas į tą jos parkerį ir savo akimis netikėdamas, kažkodėl net krenkštelėjau, kažkaip savaime, visiškai tyliai ir nenorom, ir, o Dieve!: tą pačią akimirką, kai krenkštelėjau... jos rankogaliai pasidarė skaistgijomis išsiuvinėti! Kaip kokios aukštosios bajorijos rankogaliai. Aukso siūlu juodame jos švarkelyje išsiuvinėta! Juodame kaip naktis audeklo fone aukso siūlai švietė geltonai ir ryškiai it elektra. Ne tą pačią akimirką kai pamačiau, bet neilgai trukus, ji į mane atsigręžė, rašiklį laikydama prispaustą prie popieriaus; nė kiek nepakėlė, kaip to nepadarytų natūraliai rašantis, o atsigręžusi, galvą į mane pakėlė labai labai lėtai, sakydama... Bet pirma pasakysiu, koks tų skaistgijų raštas (o ką ji sakė, paskui pasakysiu, jei neužmiršiu): raštas buvo graikiškas; aukso siūlais ant rankogalių išsiūtas zigzagais – ėjo kampuotu zigzagu aplink rankovę viena eile; toks puošimas man buvo matytas net nuo Homero laikų tik pavadinimą to rašto užmiršau. Jei nuvažiuočiau į Pompėją tai ir ten, be abejo, tokį labirintą – nes raštas kaip labirintas – pamatyčiau šį klasikinį išvedžiojimą kokioje nors išlikusioje termoje, sienos freskoje. O ir mūsų bažnyčiose šventųjų drabužio kraštai šitaip graikiškai apvedžioti. Pagaliau aš net nežinau: graikiškos, ar romėniškos tos skaistgijos.
 
Grįžau namo, dar buvo anksti, bet daryti nieko negalėjau – nei skaityti, nei ką nors rašyti; kaip tik tuo daugiausiai ir teužsiimu: negalėjau susikaupti; galvoje tebetvyrojo tas, kurį pašte mačiau, jos veido portretas – jis neleido mano mintims nuo tų jos strazdanų nutolti, ir visa tai, kas vyko su ja matantis, mane dar laikė buvusiame įspūdyje. Lyg spalvotoje nuotraukoje visą kaip ji sėdi tebemačiau; net ir valgydamas. Bet ypač tas strazdanas. Nebent tik į vaikystę mintimis begalėjau nusikelti, prisimindamas strazdanotą mergaitę, daugiau apie nieką negalėjau mąstyti, vaizduotės pakeisti. Vakarop užsikūriau židinį. Turiu bute nedidelį. Dėl grožio, estetikai ir lyg, sakytum, parapsichologijai ar dvasinio apsiplovimo ritualams: ugnis kažkaip viską sieloje nuvalo, ko pats negali; dar ir mergaitė vardu Ugnė man kažkaip, tiesiog juntamai, nuvalo sielos teršimą, kai televiziją žiūrėdamas matau ją (jau nežiūriu televizijos – nutariau geriau rašyti, o ne į žydrąjį ekraną spoksoti; sovietmečiu televiziją vadindavo žydruoju ekranu). Minkštame fotelyje sėdėdamas dėjau pliauską po pliauskos, šįkart medžio netaupydamas, ir bandžiau mintimis pereiti prie būsimo gyvenimėlio – pradėti galvoti, sugalvoti apmatus romano pabaigai, kurį rašau pavadinimu „Debesys plaukia“. Bet manyje vis tiek, nebūtai atkakliai, niekaip neblėso jos akys, nuoširdus, atviras žvilgsnis, ir ... riedančios monetos kaip ašaros, kurių viena nulėkė net iki kitos sienos – taip energingai ji metė monetas, kurias, pagalvojau, galėjo sau pasiimti. (Bet, manau, kad ir aš nebūčiau pasiėmęs jos vietoje.). Analizuoti, kodėl ji taip pasielgė, man buvo kažkaip per sunku, nes jaučiau, kad dėl mano kaltės, irgi neaišku dėl kokios.
 
Gerai lietuviškai, nekaip kalbininkas Aldonas Pupkis, nemokėdamas, pažiūrėjau ar strazdanas čia gerai užrašiau – gal strazdenos? Pasirodo neklydau: „strazdanos“, ir vadinasi jos dar gražiau: kregždenos. O iliustracinis sakinys žodyne šiam žodžiui irgi neprastas: Tų strãzdanų nėkaip negal nugydyti.
Kaip, pagalvojau, žmonės nesupranta, ko gydyti nereikėtų. Ir dar apie tai, kad vardą Aldonas vargu ar dar kur nors kitur rastum.
 
2017 m. kovas, Vilniuje