Žiemos praėjusios toks ilgas pilkas šleifas
It ką dangstytų miglinuos purvynuos.
Patižęs vieškelis ir vėžės likę kreivos.
Pernykštę smilgą drėgnas vėjas trina
Ir guldo atplaišas nebelankstaus jos kūno,
It koks plėšikas neša rastą sėklą. 
Rūšių nedaug – dar gyvas, miręs, džiūna, pūna.
Po šleifu viskas randa savo vietą.
Sunkus tas pašalas, koks daug žiemų jau kaupės
Ir kokio kovo vėjas neišpurto.
Pilkasis šleifas ne tiktai ant lauko –
Sunku mintims, kai prinešta daug purvo.
Žadu – iškuopsiu, bet ranka nekyla
Išmesti seno pilkšvo atviruko.
Jame šviesa iš trumpo žodžio Myliu.
Ir aš, ir smilga – kaip vienodai trupam.