Eilėraščiais margintos skiautės –
Nuo sielos betirpstančios nuolat atplyštančios lytys,
Pavasario ženklas, Vientvės būtosios ledonešis,
Erdvėj ir laike it geismas tave pasivyti,
Ištrūkt iš krantų, įtraukti į ilgesio properšas.
Nes tu kaip dangus – paslaptingas ir man nepasiekiamas.
Jei numeti žvaigždę, tai vis nepataikai į duburį,
Nors gurgu ir almu, belieka man lūkesčiais savo kliedėti.
Teku į tave, tačiau horizontas vis suturi,
Bet vakar verkei. Aš gaudžiau lašus tavo ašarų,
Tavim gyvenau – nei sielos lyčių, nei eilėraščių.
Tylėdami žiūrim į tyžtantį krantą be pašalo
Ir drovesio žaros abudu mus verčia rausvėti.