Tokia tyla, kad, rodos ją girdi –
Kaip požeminės upės garsiai teka,
Kaip plaka ąžuolo karšta širdis
Ir skruzdės mina ilgą miško taką.
 
O šiam take paklysta nebyliai
Supainioję puses ir žingsnių aidą.
Ir tu su jais laukais, miškais ėjai,
Nors kojas badė, braižė veidą.
 
Tačiau vis tiek juk būna pabaiga,
Pradžia jau pamiršta – pirmasis žingsnis,
Kai krito nuodėmės į pakelę... Staiga
Sustojai tartum įbestas. Nežvilgčiok
 
Per petį, atgalios tu nežiūrėk,
Tylėk įsiklausydamas į tylą...
......................................................................................
 
Šiąnakt pražydo meilė lyg gėlė,
Šiąnakt nutrūko takas
Ir tyla subiro...