Mano baigtis bus kitokia nei visų. O gal tokia pat. Negaliu žinoti, nuspėti. O ir nenoriu. Jaučiu, kad trukdau. Labiausiai sau pačiai. Nesu nei žmogus – akmuo, nei žmogus – sparnai. Tiesiog esu ir tiek. Tarp Dangaus ir Žemės. Vėlgi kaip visi. Nieko neįprasto, stebuklingo. Mane veikia dvi traukos jėgos. Dangaus ir Žemės. Ir, beje, visai vienodai. Nė viena negeba persverti kitos. Ką tai galėtų reikšti? Gal kad dar negreitai baigtis, gal kad esu nei šis, nei tas. Kažkokia sudurstyta iš norų, svajonių, galimybių, pasitikėjimo savimi ir ne, su paslaptimi ir be jos. Visokios velniavos manyje galima rasti. Snaudžia, kartais ir giliai miega, bet va yra gebančių vieną ar kitą manyje lindintį kipšą pažadinti ir paliepia sušokti neva valsą, neva pasiutpolkę. Tuomet nebūna gerai, tiksliau, abipusiškai blogai. Ilgam. Kartais visam laikui. Trūkumų turiu. Tiek fizinių, tiek visokių kitokių. Juos žinau, valdau, kiek tai įmanoma. Iki man kas jų nepakiša po nosimi. Bijodama(s), matyt, kad užmiršiu juos turinti. Ima ir nurodo man vietą kokiame kampe, į kurį visai nenoriu. Ir dar supyksta, kai nestoju į tą kampą, o trypčioju kambario viduryje, sąmoningai jį ar ją erzindama. Bet, gerbiamieji, tai psichologinis smurtas. Nesvarbu, kad nukreiptas į suaugusį, senyvą žmogų. Vis tiek smurtas. Nuolat jam priminti, kad jis per aukštas, per žemas, per plonas ar per apkūnus, su aukštuoju ar be jo. Ar sumąstyti, žiūrint į vaikystės nuotrauką, kad, girdi, kojos tai šleivos buvo. Ir kikenti iš savo „sąmojo“. Ar kad apskritai jis vaikystėje negražus buvo. Pasistengi diskretiškai nutylėti, nukąsti, nepriimti taip labai domėn. Nes juk jau greit baigtis. Ko čia nervintis. O jei taip vaikui, kuris nori būt ir gražus, ir tiesus, nei per plonas, nei per storas. Nori būt geras, kone idealus. Bet va jam prikaišioja visokias jo netinkamo elgesio detales lyg jis iš jų tik sudėtas būtų. O va į save tokie prikaišiojantys nežiūri. Savęs nenagrinėja. Jie idealūs nuo pat gimimo. Tokie idealiai ir baigs. O aš ne. Net ir čia „suskelsiu" ką netikėto, kitaip, kad leisčiau kam pasipuikuoti kritikos ar nepakantumo menu. Ką labai netaisyklingo, neidealaus. Juk tai mano baigtis. Bus. Tik dar negreitai. Neskubu niekur, nes Dangus ir Žemė traukia mane vienoda jėga.