Mamos laiškai dešimtmečius palėpėj išgulėję,
Tvarkingai josios rankų surišti.
Šalia atsakymai manieji. Aš jų atversti nedrįstu,
Nes jie tokie gyvi. Tiktai laike įstrigę.
Tai laikas, kai mama ir aš abi laiškais kalbėjom.
Tai laiko atkarpa laiškuos sustojus.
Bijau skaityti juos, bijau atgal sugrįžti,
Nes gali būti per skaudu, nes jau mama išėjus.
Girdžiu žodžius jos iš laiškų, atrodo, į jaunystę grįžtu.
Atrodo, kad mama šalia, jos veidą aš išvystu.
Jos balsą aš girdžiu, žodžius ištartus aiškiai.
Kodėl aš juos radau? Kodėl aš negaliu skaityti?
Per daug skaudu, kai iš žmogaus tik parašyti žodžiai likę.
Kaip noriu vėl priglausti prie tavo skruosto savą,
Ant kelių pasėdėti, kaip noriu būt maža
Ir vėl turėti mamą...