Kartą gyveno berniukas.
Jis laimingas augo.
Turėjo širmą kumeliuką, –
gerą savo draugą.

Kumeliukas atsargiai 
su savuoju draugu elgės.
O berniukas nuo balno išdidžiai
aplinkui vis žvalgės.

Jie drauge vis jojo
po miškus ir klonius.
Pradžioje jodavo žingine,
vėliau greičiau risnojo.

Taip kasdien vis kitais takais
jie draugiškai klajojo.
Visi kaimo vaikai
apie tai tik svajojo...

Kartą užėjo svetimi
kumeliuko apžiūrėti.
Ėmė karštai ginčytis,
apie kažką derėtis.

Ir greit į kiemą mašina
su narvu įvažiavo.
Kumeliukas gi vienas
į nežinią iškeliavo.

Berniukas verkė, ašaros byrėjo.
Mažasis vis pyko,
kad taip nutiko,
ir valgyti vis nėjo...

MORALAS: Vaikus reikia mylėti,
bet jų kaprizų tėvai neturėtų žiūrėti.