Ir sukrito pelenai į kryžiaus kelią,
Nors pavasaris ir vyturiai čirena.
Dulke virsi, kad ir koks bebūtum —
Laikas vieną pabaigą sukurpęs.
Džiūgauki, nors kryžių sunku nešti,
Nes ateis akimirka ir mus išnešti
Iš pasaulio nuostabiai sukurto —
Nežinia, koks tas, kurio nebūta.
Iš dienų margų dangaus dėlionių
Pelenais pavirtę n-nionai...
Palengva daigelis mažas tiesias...
Argi ne iš to pasaulis šis sudėtas?