Eini per kaimą, pamatai,
Nužerdamas daug metų grįžtę,
Kaip vypso saulėj pamatai,
Sodybos dar
           iš užsienio negrįžta.
 
Dairais po kiemą, o dalia –
Tėvulio tvenkinys užakęs,
Prie jo kadais marti Dalia
Su kultuve išraudus
          žlugtą plakė.
 
Patrauktum tolumon keliu,
Arimų vietoj šiaušias plynės.
Dievai! Dangun akis keliu –
Skaudu, net saulė ar
             mėnulis – blynas!
 
Ganykloj, būdavo, kasai
Ar glostai širmo arklio šnerves,
Dabar tik duobės, apkasai,
Apgriuvusios
             sovietų fermos.
 
Europos paramą gavai,
Savon širdin įdūręs ylą.
Juk pats save apsigavai,
Pardavęs paskutinę
              karvę dvylą.
 
Kai kas šimtus hektarų sės:
Daug kvietrugių, beicuotų rapsų.
Geltonio jūron bitės sės –
Nuodingos sultys
              iš žiedynų kapsi.
 
Pražus bitelės, bus skanaus
Medaus iš apdorotų ryžių,
Jei panorės, tai jo skanaus
Lietuviai, tėviškėn
              trumpam sugrįžę.
 
Padūsauti gali, kiti galvos –
Iš kaimo liko tik jo vardas.
Ratuotas skrieji be galvos
Naujon pastogėn,
             kitos mintys nardys.
 
Važiuodamas balas taškai,
Nesugrąžinsi kaimui dvasios.
Jau sudėti visi taškai,
Apniukęs veidas
               Lietuvos tikrasis.