Nematėm mes, kas buvo pradžioj,
Nei prieš pradžią.
Nepamatysim mes ir pabaigos.
Kai susiliejo žemė ir dangus iš pradžių,
Įvyko virsmas šios dienos.
Mes nematysim to, kai niekas
Vėl žemę užvaldys, kaip atsiras joje iš nieko,
Ne mes, kiti. Kai vandenynai ir bekraštis ūkas
Į būtį vėl pakvies, kai pamiškėj pražys vėl plukės
Ir (tu) priglusi švelniai kažkam prie peties.
Vėl pažinimo medis pumpurus ims krauti,
Drugiai vėl gainios vienas kitą po lankas,
Ir skruzdėlės darbštuolės į skruzdėlyną 
Po šapelį neš. Vėl šurmulys, vėl klegesys,
Vėl juokas, vėl vyšnios obelys, žiedai,
Tik tai ne mus vėl glostys vėjas,
Tik tai ne mums jis plukių žiedlapius praskleis...