Išspaudžiau debesis iš pogrindžių
Iškėliau virš palangės savo ištikimą
Rytais toje vietoje
Kibirkščiuoja oras
Tebemanau, kad tai mūsų pasaulis
Derasi su tuo, kurio nežinom
Ir sprendžia kuriame iš jų
Save – nevykėlį laidosiu

Kad tu žinotum,
Kaip tada įkaista oras
Kai kruvinas prakaitas maišosi su
Purvinais atodūsiais
Sukelia netikrą gaisrą, nors pavojus
Išsemia iš pat dugno
Patį tyriausią mano vandenį
Juo save gesina

Kad tu žinotum

Beveik nuo pat pėdų
Tie šiurpuliai vilnyja
Per visą kūną,
Kol išgaruoja viso kambario
Kubiniuose centimetruose,
Apibarsto mane savo drėgme
Išalsuoja visą pernakt kauptą tamsą
Ta tamsa – ne ta, kuri
Griaudavo vaikystę
Ne dėl jos niekada nėjau
Į rūsį vienas
Šitos tamsos iki šiol
Tebebijau ir sveikinuos
Akis nudelbęs