Keli lašai...
Dėkoju tau už gyvojo vandens sezoną,
Už tirpsmą spinduliuos nematomų jausmų,
Už sotį gyvasties, skalsesnę, negu duona,
Už rausvą atspindį ant skruostų
Be liepsnų.
Ledynai tirpsta.
Atmintis atgyja.
Aš vėl atsiveriu pasauliui tarsi tau.
Ant veido lašas piešia drėgną liniją.
Šaltinis, upė...
Vos nesutirpau,
Kada laikei glėby it baltą ledo lytį
Tam, kad išgautum aimanas kimias.
Sakei:
Laimingos moters veidas skaisčiai švyti,
O aš jaučiu, kad viskas dėl manęs. 
Ir mano kraujas it sula — į aukštį
Ten, kur zenitas šimto vyturių.
Keli lašai, kad atmintį pradaužčiau,
Ar aš turiu daugiau, nei neturiu.
Gelmė atodūsio.
Pati lipu ant laužo,
Nes tik per skausmą, kiek gyva, žinau.
Pabuvus dovana
Lengviau įkūnyt auką.
Pasaulio purvui nuo minčių nuplaut.
Yra kas paprasta, tačiau yra kas šventa.
Man tai pavasaris ir tie gyvi lašai —
Pakilt, pražyst ir oriai išgyventi,
Net jei tu, Saule mano, ką tik užgesai.