Prie žodžių ištakos, kalbos pradžios,
kur upės pieno, kraujo, vyno liejas,
ėjai per Žemę, nepalietęs jos,
ėjai, kaip eina tiktai vienas Dievas.

Kas tu buvai – tyli malda
ar ašara nuo skliauto kritus?
Ir ar sugrįši dar kada
ten, kur vaikams pasaulio švinta rytas?

Vedeisi su savim Tu pramotę visų,
gimties, mirties ir gyvasties nešėją,
ir krito žvaigždės jai ant paleistų kasų,
kai savo sėklą Tu į Žemę sėjai.

Ir kilo gentys Žemės ir Dangaus,
ir baigės tvanas, javas kilo,
kai ėmė duoną rankos, lūpos glaust,
kai nuvilnijo arklo vagos gilios.

Buvai pavasaris Tu po žiemos,
buvai gyvybė iš mirties pakilus,
buvai Tu saulė virš visų galvos,
ir būsi Tu visad, kol bus Tavasis Žodis – daigas gyvas.