Išdžiūvo žodžiai – jie nebeaplanko
           ir nėra kam tavęs skausme paguost…
Ir vėl tamsa beprotiška už lango,
          o širdyje – duobė, kurioj nėra šviesos –

tik sielvarto išdeginta dykynė –
           ten skausmo sausvagės, šaltiniai be vandens...
Gilioj duobėj – toj Pažado Smėlynėj –
          ar Tavo meilė dar apsigyvens?

Ar gaivūs dar atūš malonės lietūs,
           prikeldami numirusias upes?
Ar liks ten Tavo dovanotai meilei vietos? –
          Aš klausiu, Viešpatie – ir vėl šaukiuos Tavęs,

nes toj gūdžioj tamsoj nieks neaplanko,
           ir nėra kam manęs skausme paguost –
ateik, prašau, ir sugrąžink man savo dangų,
          ir leisk iš Tavo rankų atsigerti jo šviesos,

kad pereičiau su Tavimi išdeginta dykyne
           į kitą krantą – Viešpaties Namus –
kur Tėvo žemė – ilgesio širdies Tėvynė,
          jo meilės ašarom nuskaistintas dangus.