Papilkavusių voratinklių gijoj
Klevo lapas atilsį surado.
Voro prieglaudos tinkle
Rudens sapną jis sapnavo.
Krinta lapai, supasi ore,
Kloja taką rudenio mozaika.
Saulės spindulys šykštus
Kartais pasitaiko.
Išbučiuoja jis nuogus medžius,
Apramina ir apglosto.
Na tai kas, kad jau ruduo už lango,
Na tai kas, kad saulė balzgana.
Rudenio rimtis ištiesia ranką,
Jei tik priimi tu ją.
Vėjas čežančius lapus takais nušluoja.
Debesų pilka marška dangum vyniojas.
Rūkas vėl skandins miškus ir gojus.
Taip beprotiškai mane svaigina rūkas.
Aš brendu jo nuometu pilku,
Vasaros gėlėtą skarą apsisukus,
Aš kartu su juo virš rudenio laukų.