Nieko tokio,
jei šerkšnas ant medžių.
Juk žiema greitai baigsis.
Pavasario lietūs plaus
miesto gatves,
Sučiulbės vėlei paukščiai
spinduliui melsvo dangaus.
Nieko tokio,
kad sielą maudžia.
Juk dar rytas ir kvepia kava.
O ant žemuogėm išpieštos staltiesės
ne ašara netyčiom.
Tik rasa, patikėk, tik rasa.
Nieko tokio,
kad prie židinio naujo
prisišliejo senoji namų dvasia.
Baltasparnė žuvėdra klyks debesiui
apie išsvajotas jūros sūrias bangas.
Nieko tokio.
Tikrai nieko tokio.
Apkabint, pamyluoti nepagražintas
nuogas tiesas.