prisiglausk prie manęs.
noriu jaust tave visą,
tiktai liesti geismu nematant tavųjų akių.
jos taip pilkos... taip primena vakaro vėsą,
nuo jų šalčio net ašaros virsta ledu...
 
kas diena tik tavęs
ieško vienišas rytas
tarp laukimo paženklintų sienų kurčių.
tiktai laikrodis tyliai tiksėdamas klausia –
kur šviesa, svaigiai sklidus iš tavo akių?  

akys šaltos lyg plienas.   
metalu žodžiai brėžia –
kas jau buvo – pražuvo, negrįš, nėr kelių.
čaižus balsas lemties skaudų antausį rėžia –
tavo salėj laukimo nėr vietų tuščių.

ir neklauski manęs,
nes tiesos nesakysiu –
dėl tavęs kiek išdeginau sieloj randų...
jei tą ugnį į vieną surinkti galėčiau,
atitirpę ledynai plikytų karščiu.

... o aš vėlei iliuzijų jūron grimztu...

akių vėsą geriu...
lyg gyvybės meldžiu,
tik geidžiu palaimingojo tavo pavėsio...
ir aš vėl netikrais tavo žodžiais tikiu,
nes jaučiu – be tavęs net kvėpuot negalėsiu.