Ažūlinkiau aštuntų pirštų no to čėsą, kai būsilas (dabar jį gandru vadyna) mani ataneše pamiškės kalionijan. Myškas  tapa untrais namais. Ti nuvejis lingvai dūsuoju, mūdriai atsgaunu, džiaugsmų apturiu. Namų atšlaimas, myškas pylnas navatnų medžių, raistuos prižėlusių kimsų, kalnalių su lapių, janotų, barsiūkų urvais, kur margų paukštelių pilni kumpai, bostas briedis, elnias ar stirnela, mani visų viekų savam šiultam glaby pralaike. Ramu atadaryt pometes juškas, prismint pergyvenimus būvunt miški.
     Tuopaju močiakalapiais, šaltakšniais apžėlusiu, šernų išarcavotu maurabridžiu samanykščią pakrašty. Išbrydys iš pliukatas, ainu pre ažerioką, inšokusią didelian raistan. Pasykelia untelas,  kvaksėdamas nuplasnoja bala žyna kur. Saula ryduonėla maudas mėlynam  dungui, akys raibsta dabojunt juodmelsvią ažerioką bedūgnen. Undeny navatniai vyrpa, stumdas paslaptingi išsikerojusių medžių šešėliai, draba suskabyni su lapūkais, augunčiais liūlunčiam pakrašty. Purvabridžiam palingva dumbunt prarajon, mačkenuos, kapanojuos atatupstas. Galvon linda strokas. Tuomčes, kaip in zlates, baublys gūzdina maurodamas: „Hu prumb, hu prumb...“
     Švintiškas ukvatas pagautas, niūniuodamas, apžavų neprisisotindamas kintuoju saulašarių, laukiunčių asižiapsojusių mūsių ir mašalų, kylimu, samanų patalais, viržynais ir girtuoklynais, laviruoju tarp pušelių kerūžių ir kerplašų. Kojas ažkliūva ažu kėpsunčių šiekštų, insypina gailiuos. No jų pasdara dūšnu, slobna. Išperka in samanų kupstų paslypėjis dieviškas gardumynas – spalgenas, saulan atsūkusias rausvus žundelius, tolimi ir artimi mažų paukštelių prašmatnūs čirškymai, paukštvanagių kykavimas, genią tuksanimas sauson  nukaršusias pušies šakon, vidūdenią drabuntis oras. Kas nemate, negirdėja  tų dyvų, tam nenuposakasi.
     Pavasariui prašvitus, myšką aikštelase, kur tik išgaišinsi žvilgsnį, šypsas žibūtes, pūkuotas šylagelių galvelas, oras kvepja, pats kriūtynen plūsta. Saulai inlypus medžių viršūnesna, kai ugniniai pazarai nustrinkia par dungų, vysų vasarų vaivorykštes mostim  čianai linksmai išsišiepia raškažni ir blozni miškyniai kvietkai – mitalas žmagaus akim: kanvalijas, nuokanas, katilėliai, gegūnes, jonažolas, lipikai, plautes, dedešvas, šlamūčiai, čebreliai. Aplink juos dūzgia, zvimbauja, zuja, bavyjas, šoka kur akys veda, sparnai neša, in bites padabnas pasišiaušį mūses.
     In rūdenį kiek noriu prisrenku auksynių šilą karalaičių – vaverūškų, meilūčių, budelių, zalieckų, rundu ir baravykų.
     Tropijas, besdairunt pa myškų, tumulais paskabyna bjauri debesys, kai maršku apdingia vysų dungų. Pliaupia žaibų lietus, atsyveria vysas pragariškas versmes. Grauzmas siunta, darda, došijas virš medžių. Paširdžiuos apsgyvenys nerimasties kirminas slunkiaja kūną pašaliais. Švilpaunu apsmesdamas, kad man nebaisu. Priglaudžia šakom apspylus, no vėją švokščiunti egla. Apskabinu jų, sakytum dosnių krykštą močių...
     Smalsauju, šmižinėju kai mangustas, lundžiaju tunkiuos eglynuos, kur pavėnia, kvepja terpentynu, nesmata dungaus, nėr pomiškią, tik samanėlas, šernų mygiai, in jų spygliai, baubelių krūvelas pa genių varstotais ir raudonžipones lapes urvai. Eglyni, kai upej unduo, plaukia macni kvapai – atviri vartai sielan. Ti pabūvu ilgai, giliai dūsuoju, darmava plaučių patrova nekaštuoja, ažmakėt neraikia. Glostau eglas šakų. Nuo saniai jaunas egliotes žmones neše namo par Kūčias, šakelas, pamėtytas in taką, nuroda kelių būstan žmogui, aplaidusiam šytų pasaulį.
     Beržyni, kur baltakamieniai beržai stiebias dungun mergiotiškų runkų apvalumu, daboju kaip pavasarią sniegas daug jų suluošina. Biednykų kamienai išlinki, šakas bučiuoja žemį. Priglaudžiu ausį prie tošes, glostau, glebesčiuoju, girdžiu kaip ūtura šerdis. Ilgai pabūvis miški, kur ramybe ir pasilgymas, inpratau ūturtis su medžiais. Anys godoja, trokšta ilgai dabot dungun. Jų gaudesys ne ausim girdimas, a širdim.
     Negirdimais žingsniais ainu ir ainu miškais, ieškau savają kelią. Pabunda gilieji pajautimai, širdis atsdara  ypatyngu išgyvenimu. Grįžus pirkion galvų glosta  saulati prisminymai. Kad ir tas, kai iš pa kojų purpteraja bloznas  strazdą jaunyklis. Nabagas paskrydis, pliumpteraja tunkion žalėn, negali išsivaduot. Pasdaria jo iškada, puoliau kai bažnyčiaj in kelių, sugavau, turiu sava saujaj. Jaučiau kaip jo mažūte širdela plaka. Patupdytas in lazdyną šakos paspurte, knapsėdamas dairas kai apuokas.
     - Drūtėk, šelma, būk boikus, - sulemenau, - čia tava namai, atsras ir moma.
     Oškit Letuvos šilai, pilkašiliai, gyrias ir pilkiagiriai. Pridabokim sava miškus, saugakim jų istorinį ir kultūrinį palikymų.  Viliuos, kad meila gamtai neliks paskutynej vietaj.