Burtažodžius prie uosio staklių
daigstėm, plevent drobulės ėmė,
atskilo beržo tošys, joms menant tylą
nykių akladienių, dainas pamiršus,

šioje audroj, gal vakaro kalnynuos-
tai nesvarbu, mes klonių Dainiai tik,
žolės nušalusios pataluose įmigę,
dar syk sakyklose užgrojom kanklėm.

Atminę tuos, kas mus mylėjo-
už rankos vedė molžemiu į rytą,
bet nejauku, atgal negrįžom, lijo,
ties vargo sienom glaustis ėmėm.

Iš smulkmenų gaisrus gesinti bandėm,
šilagėlių  pūkais apaugom, dygom,
pašvaistės smilkiniuos budėjo tyliai-
mes likom Dainiais ašarom patvinę.