Tą siaurą negrįstą gatvelę negalima buvo net pavadinti gatvele. Tiesiog keliukas. Namelių virtinė, pievikė, įsiterpusi tarp jų. Bet labiausiai mums, vaikams, magėjo raudono namo kaimynų kriaušė. Aukšta, storu liemeniu augo ji prie pat tvoros. O kriaušikės tokios nedidukės ir saldžios, kai rudeniop prinokdavo, tiesiog traukte traukė mus būriais. Rytais, ypač jei naktis būdavo vėjuota, tai šiapus tvoros jų prikrisdavo galybė, ir mes jas susirinkdavom, nepaisydami pikto kaimyno žvilgsnio ir tėvų grūmojimų. Šiapus mums jau nebuvo jo, buvo visų ir mes jautėmės pilnateisiai tų susirinktų kriaušikių savininkai. O kriaušė ir toliau šiapus tvoros nukrėsdavo nuo šakų jau sunokusius savo vaisius ir linguodama savo apsunkusiomis šakoms kviesdavo mus į puotą. Sena buvo kriaušė, bet vaišinga. Buvo, nes nebėra.
Ta rugpjūčio naktis buvo audringa, daužėsi perkūnas, žaibavo, švilpė vėjas. Buvo girdėt, kaip linksta medžiai, į mūsų namelio sieną gūdžiai daužėsi nepritvirtinta langinė. Radom ją paskui nusviestą į daržą. Kažkur kažkas triokštelėjo, šlumštelėjo, krito. Gulėjau ir galvojau, kad bus daug prikritusių kriaušikių. Kad tik spėčiau anksčiau už kitus vaikus! Vėjas aprimo tik paryčiui. Pribėgus prie lango pamačiau, kad kažko trūksta. Kažko nebėra, tokio artimo ir įprasto. Anapus raudonojo namo tvoros pamačiau stovinčią kaimynę. O toje vietoje, kur augo kriaušė, nieko nebuvo. Išbėgau į kiemą. Pribėgus prie vartelių sustojau. Senos vaišingos kriaušės jau nebuvo. Riogsojo tik kelmas, visas viduje sutrešęs, o ji pati bejėgiškai gulėjo šalia ant žemės, vis dar tiesdama šakas su aplipusiomis saldžiomis kriaušikėmis. Lyg norėdama paskutinį kartą visus pavaišinti. Nepastebėjau, kaip susirinko ir smalsios moterėlės, sulėkė vaikai. Kažką šnekėjosi tarpusavyje. Pamačiau tik kad raudonojo namo šeimininkė atsinešė krepšą (taip mūsuose vadindavo pintinę) ir ėmė negailestingai raškyti kriaušikes, vis primindama šaką. Mes, vaikai, taip pat puolėm draskyti kriaušikes. Ir man pasirodė, kad girdėjau kriaušės tylią skausmingą dejonę. Ji paskutinį kartą pavaišino visus savo kriaušikėmis, suprasdama, kad niekam jau nebus reikalinga, niekada pavasarį neapsipils baltais žiedais, neklegės vaikai jos paunksmėje ir niekas nebedėkos jai už jos skanius sunokintus vaisius.
Kitą dieną mačiau, kaip raudonojo namo kaimynas nukapojo tuščias šakas ir supjaustė kriaušę. Mano vaikystės kriaušę...

2013 m. birželio 21 d.