Kai užmiega langai ir nelieka
Nei švieselės namų akyse,
Aš ant pirštų galų pasistiebus
Iškeliauju ant stogo slapčia.
 
Mėnuo numeta siūlo galiuką,
Šviesų spindulį taikliai stveriu.
Sesės žvaigždės ratu apsupo –
Ką numegsiu, ir joms smalsu.
 
Kartais būna gyvenimas šuniškas,
Kanda vilna aštriai grubi.
Iki kaklo kietai susagstomas
Išsilaisvinti vargiai gali.
 
Būna slysta tarp pirštų lyg šilkas,
Gula lygiai vienodom akim.
Ir sustabdo, jei raštas stringa
Pasitaikius mazgui kely.
 
Ir spalvų visokių būna
Margame lemties mezginy.
Keri lino žiedų melsvumas,
Tačiau siūlai lino – pilki.
---
Dar pabūkit, mėnuli ir žvaigždės,
Man padėkite giją suvyt.
O gyvenimą megsiu net jeigu
Kitą galą jo imtų ardyt...