Šį rytą vėl pasivaidens
Tik vienišos žuvėdros skrydis...
Ant kopų jos šešėlis kritęs
Toli toli bus nuo vandens –
Bangų, kurios purslais patiškę
Dar bando išskalauti krantą...
Bet paukštis jūros nesuranda,
Vis tolsta, nuskrenda virš miško,
Pradingsta horizonto toly
Ir nebegrįžta niekados...
...........................................................................
Kodėl, kodėl pasikartos
Man visa tai, ko nebenoriu –
Tik vienišos žuvėdros skrydis
Ir smėlis... Ir šešėlis kritęs...
2016 sausio 16 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-26 12:14:50
Taigi, tas niekados...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-25 20:24:07
Šešėlis ant smėlio... Išties, taip laikina, kintama ir šiek tiek mistiška... Dar kopose matau siluetą, apkabinusį prie krūtinės pritrauktus kelius...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-25 20:18:15
Labai graži jausmų ir minčių raiška. Yra apie ką pamąstyti.
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2017-02-25 18:15:00
Gražus, lyriškas, nešantis gilų jausmą.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-25 10:05:08
Ir vis dėlto tai - sonetas, įtaigus, elegiškas... lyriškas, skaudus... niekados...