nakties tyloj ištirpsta sakiniai
kai nieko nematau aš vėl žaidžiu rugpjūtį
ach tie nakties kerai
aš vėlei noriu būti
tava žvaigžde kurią tu pamilai
išblyškę mimai vaikšto sapnuose
kaskart būtis stipriau užveržia mazgą
neklystančių nėra
yra sunkėjanti kasdien našta
nuo žodžių manyje kiti užgimsta
juos išnešioju išsupu glaudžiu
lyg užkerėti jie tylioj nakty numiršta
dar niekad nekentėję netekčių
nejautę praradimo 
neregėję skausmo
tik man vaidenas vienišystė balzgana
o taip norėjau dar pajaust rugpjūtį
ant  skruosto verkia snaigė
jos nėra