Tikrovė skanauta ir narstyta,
Buityje,
Brolau plačianasri, paliki ausis
Ramybėj, nestauk, nesibrauk, čiulpk
Absurdą sau radęs – palaima
Plevena be logikos tau tobula,
Tyliai siaučianti laisvė.
 
Iš kur dygus harmonija?
Būties pramotės gimdo ją – skaičių dugne po dugnu,
Jų raizgiam statiny skaičiai išpina dėsnius, – jiems svarbiau
Branduoly,  kur kairė – dešinė, negu trys, o gal 1003 matavimai?
Taip išnyra būtis, ne graži, o dėsninga, bet mielà tau joje
Tyliai siaučianti laisvė.
Ne kaustanti vien būtinybė.
Tik,  kankina toksai pagalys į ratus būtyje – prakeiktoji kova, –
Per mažų, per šaižių septakordų
Jos harmonija.
 
Kaip  išreikšti, išsuokti, alsuoti:
Laisvės lengvas apsiaustas, o kausto – o kaukti,
Klykti kaip Munko kalė negali,
Pastangos nėr – tu neužvestas,
Viešpats atleido spyruoklę... deja,
Padaryta, knebinėta, varžtelių puota,
Čia konstrukcija viskas. –
O harmonija susikrato iš barškesių –
 
Taip antai tvindo pamazgos nuosekliai,
Logiškai girdo planetą.
Kiūra dėsningai vamzdžiai gatvėj ir butuose,
Dėsningai vamzdžių tų net nėra, –
Nepristatė, ilsėjosi?  Kombinavo – tai dėsninga...
Ek, dėsningai archangelai statė, ir ne vien – rūpestingai
Jie statė triūbelę bacilai – kaip liepta,
Tai buvo prieš Merfį, tai jau patikėk –-
Nesumaišė galų ir kur reikia – angas pritaikė apyvartai!
Tą vamzdelį apraitę  kosmosai tvėrėsi,
Ištroškę darnos, o sutvėrę absurdą,
Išmokę ant vėjo,
Patogiai prigult ant laidų
Gruodžiui dūzgiant minorą.
Harmonija tai, ne kova, nors ji – ir kovoje.
Tik ji – ne viskas.
 
O tu – sukurtumei:  tau ne senovinis kaltas sidabras,
Taurė, – išragauti ironiją teks ne pirmam,
Jau tenai nuobodybė pridžiūvus dugne,
Tai ir stringa vamzdely gerklės, stringa
Strindbergas? Straigė!
Štai kas stato ragus, kūryba!
Dairalai akylai gręžia tolumas, tu gi – kiek dar
Lauksi logikos kad obuoliai kris aukštyn,
Nagai suriesti išsities nuo savęs, kol išsakęs
Iš laimės iš raibojo kiauto suklyksi – dar! – ekspresijos!