Palikus dumblą vakarykštėj dienoje
Šimtu zuikučių saulės nešina atbėgu.
Jų žaižaravimas lai budina tave
Ir iš sapnų, ir iš besapnio miego.
Jauti? Pavasaris! Mes tirpstam, o sula
Veržliais fontanais net kepurę kelia
Jauniems aukščiau, nei kam galva žila.
Karšinčiai bamba — kam žaismės upelė?
Pavydi jie. Išskleisk plačiau rankas,
Kad vilnį šokančią many tvirčiau suimtum.
Šio tirpsmo potvynio neverta išsigąst,
Nes atlaikys spaudimą kraujo indai.
O saulė lydyta jau žvilgsnio gelmėje.
Ar bent jutai, kaip švelniai sutekėjau?
Todėl glėby tvirtai laikai mane,
Net už langų kai mudviejų rugsėjis.