Kaip gerai, kad tu vėl atėjai, mano dienai nuriedant į nebūtį.
Sėsk, užpilsiu čiobrelių iš mūsų praėjusios vasaros.
O už lango vasario pūga ir sušalę jausmai nepažadinti,
Tiktai laiką rodyklės tiksėdamos pasveria.
 
Taip rymosim kas dieną, kasdien tau paruošiu arbatos,
Kolei vandeniu sniegas pavirtęs užtvindys pavasarį.
Bus svaigu nuo šviesos ir nuo sodų baltumo atpratus.
Pakerėsi mane kaip alyvų žydėjimas pakeri.
 
Dar įkaitusios dienos kvatos, bus nepaprastai ilgos.
Nusiprausim rasa papartyne stebuklo ieškodami.
Tu kvepėsi šienaujamom pievom, lašais žemuogėlių ant smilgos,
Droviai raustelsi, kai horizontas atkąs saulės obuolio.
 
Nepajusim, kaip vėlei užklups mudu lapkričio lietūs,
Aš rašysiu tau laiškus eiliuotus, o kartais paženklintus ašarom.
Medžiai gūšis nuogi, plėšys vėjas rūbus nudėvėtus,
Apsigobsiu tavim, tu priglausi mane – viskas paprasta.
---
Kaip gerai, kad tu vėl atėjai...
Sėsk, bičiuli, šalia
Mano Vakare...