Galvojau, ką dar parašyti (nes viskas jau svariai suminėta), bet nežymų truputį vis dėlto pridursiu: ar nebus čia vėl, tik kitu būdu, kitaip pasukiojus, apreikštas tikėjimo klausimas?
Ryžtas plevėsuoja žodžių manipuliacijose, prasmių žaismėje (misionierius pionierius savo įkarštyje, o kaip panaši ugnis suplazda ir raudono kaklaraiščio skiauterė, primenanti pozą visada pasiryžusi).

Ryžtas nenyksta. Sakyčiau, net įsidega.
Pradžioj dar nuosaikiau – šventinti ryžiai kaip ištvermę palaikanti duona, o kartu kaip šratai (liaudiškai tariant, alkanai gaujai druska į šikną).
Toliau, slinktyje pastebima kaita, yra skirtumų, – bet tik modifikacijose. Kinta peizažas. Bet šventoji maišo smulkmė ir didelis (svarbus) kryžius – tas pats, tik kitų svorio kategorijų.
 
Kelionės esmė nesikeičia, gal tik priemonės. Stiprėja. (ko nepasakysi apie eilėraštį. Mintis yra, bet sukasi greitosios-linksmosios miniatiūros formatu, kaip pastaruoju metu būna vis dažniau).

pralinksminot

Kaip visada - Indausiškai. Jau nesumaišysi. O aš Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios bokštą beveik per langą matau :)