Stumdės, sumaišty skubėjo,
Griuvo, kėlėsi, vėl klupo.
Žemė ir dangus drebėjo,
Prakeiksmus kartojo lūpos.

Ką apginti, ką šsaugot
Virš klaikios bedugnės stovint?
Galbūt deimantus ar auksą,
O gal laimę nepastovią?

Sąžinę jisai iškėlė
Tarsi deglą Prometėjas,
O minia kvatojo, šėlo:
– Išprotėjo, išprotėjo!..