Iš vasarvidžio bokštų aukštų,
Lubinų žieduose pažymėtų,
Saulė spindulį smeigia į vasaros širdį
Ir priverčia drugius suplazdėti.
Pievos linksta nuo smilgų, žiedų,
Suguldytų į pradalges dalgės,
Ir gandrai varlinėja basi,
Niekur neskuba vasara džiaugias.
O mes skubam nubudę kasryt
Ir pamatom, kad saulė jau slysta žemyn,
Kai vasarvidžio bokštai žiedus ima mėtyt.
Iš vasarvidžio bokštų aukštų,
Lubinų žieduose pažymėtų, viename iš jų
Matau dangų žvaigždėtą.
Kitame saulę raudoną išeinant į naktį,
Trečiame baltą birželio ryto švytėjimą.
Pinavijos žiedų širdyje prasiskleidusią vasarą.
Ir žiedais išbarstytais seku lyg rožine pasaka.
Iš vasarvidžio bokštų aukštų išvydus birželį,
Ima glaustis prie kojų žiedai,
Prie širdies ima glaustis kvapai,
Apsvaiginę lyg vynas išnyksta.
Nuo vasarvidžio bokštų aukštų
Saulė žemiau nuslysta.
Liepos ima dalintis medum, papilnėja koriai.
Medus teka lyg žvakėje vaškas.
Jeigu nori medaus — ateik prie senos drevės,
Kur bitės medų taško...