pražydo amarilis ant palangės.
raudonas. 
tarsi pagirdytas krauju.
gyvybės kupinu pilnaviduriu žiedu,
kokius man mėgai dovanoti tu.

juo grožisi mėnulis jaunas.
toks vienišas. 
šiąnakt nėra žvaigždžių.
kaip nėr tavęs. girdžiu tik šnarant lietų.
o kažkada karštai kuždėjai tu.

sakei – pasaulis be tavęs toks mažas.
lyg kamera kalėjimo. 
be jokių langų.
nėra be jų šviesos puikiųjų amarilių,
be šilumos, kuria alsuoji tu. 

euforijon skandino žodžių srautas.
klausiau širdim. 
dabar nėra kaltų.
tiktai raudonas amarilis moja žiedu,
įkandin kelio, kur išnykai tu.

... lietaus lašai  vis rieda šaltu langu...
skaidriam stikle tu lieki atspindžiu blausiu...