Iš žvaigždžių, pilnaties, iš apmirusio uosto
Ateinu pas tave į tą nebūtį tankią,
Ateinu naktimis, kai nesudedi bluosto,
Kai tamsa prieš akis nejučia užsimerkia.

Kai užsiveria durys, kai nutyla skambučiai,
Kai pasieniais lyg katės ima trintis košmarai,
Ateinu tau įspraust tarp suskilusių lūpų
To vienintelio vardo, kurio jau nebetari

Gal penkis šimtus metų, ar tik man taip atrodo,
Ar tik man iš to ilgesio dienos ištįsta,
Ar tik man tavo veidas užsidegė klodais
Tų laiškų, kurie niekaip nespės pasiklysti.

Ateinu pas tave iš žydėjimo pievų,
Nuo to lauko ir kelio, kurie nesusikerta,
O jei kertas galbūt, tai tikriausiai pas Dievą,
Ten kur ilgesį miega baltos mūsų jaunystės.