Einant de Mas paupiu, glosčiau žvilgsniu krante vėjo siūbuojamas nendres, kurios priminė kažkada aprašytą Olandijos gamtovaizdį, Vincento van Gogo biografijoje. Žvilgsniu fotografuoju dangų šimtus kartų svetimoje olandų žemėje ir nenustoju stebėtis, kad jis kasdien vis kitoks, vis naujai jaudina. Beeinant paupiu, pastebėjau naujai sukurptą statinių tvorą. Šviežio alksnio medžio kvapą vėjas atnešė kartu su Lietuvos kaimo prisiminimu, kur ant statinių tvoros močiutė džiovindavo molio ąsočius. Kažin ką šiandien teks užkalbinti, nes tylėti ne visada geriausias pokštas, kurį tau atneša diena. Dažnam emigrantui pratylėti kartais tenka kelias dienas. Jautiesi tarp žmonių vienas akmenėlis, paspirtas pakelėn. Tavo pasaulėlis tampa ankštas kaip vaiko išaugtas paltukas. Todėl apsidžiaugiau kai koli veislės šuo, pribėgęs prie manęs, draugiškai kvietė paglostyti. Šios rudos su balta apykakle kalytės šeimininkė, rami olandė senutė, šiltai pasisveikino. Lengvas pokalbis užsimezgė greitai. Šiaurietišką temperamentą turintys olandai atsargūs ir bendrauja mielai, bet dar mieliau užsidaro savo siaurame šeimos bei kelių draugų rate. Tą greitai perpratau, gyvendama emigracijoje. Beje, Olandijoje su nepažįstamais pokalbis paprastai prasideda apie orą. Kvaila? Ne visai. Prie to irgi priprantama. Netgi išmokau šia tema prakalbėti visą valandą ir daugiau, jeigu reikia. Olandai mėgsta lengvą pokalbį. Pirmaisiais emigracijos metais niekaip jų nesupratau, kodėl mala pastoviai apie nieką. Vėliau suvokiau. Jie taip atsipalaiduoja, kalbėdami apie nereikšmingus dalykus. Tai tarsi savotiška meditacija. Tuo tarpu kalbėti apie savo problemas- čia didelis netaktas. Tam yra šeima bei artimiausi draugai. Tačiau ir draugams olandai ne visada patiki savo \"išvirkščius baltinius\". Tuomet mieliau jie ieško pagalbos visuomeninėse pagalbos instancijose. Jų Olandijoje- įvairių rušių: tiek juridinės, tiek visuomeninės, tiek medicininės, tiek religinės ar mistinės.

- Goede daag. Wat een lekker weertje vandaag. Woont u hier in de buurt*? - užkalbinau olandę senutę ir žvilgsniu parodžiau į užu pylimo išlindusius rudų plytų triaukščius kotedžus.
- Taip. O tu irgi čia gyveni? Mačiau tave ne kartą, einančią paupiu - nuvilnijo romus moters balsas.
- Ne. Aš gyvenu už centro, bet mėgstu čia ateiti pasivaikščioti.
- Ar patinka Olandijoje?
- O taip, nors nostalgijos išvengti sunku. Tiesą pasakius žalioje žolėje avys tokios pat kaip ir mano gimtinėje, tas pats mėnulis, bet... O ką jūs veikiate? - išdrįsau tiesiai paklausti.
Per keletą emigracijos metų spėjo įaugti į mano pasąmonę įžūlusis olandiškasis smalsumas.
- Dirbu savanore gamtos muziejuje už dyką, auginu šunį bei dalyvauju bažnyčios chore. O kuo užsiimi pati?
- Domiuosi poezija, rašau eiles, užsiimu joga, tai-chi, studijuoju pati savo jėgomis truputuką teologiją, rytų filosofiją...
- Poezija! Gražus užsiėmimas, - nuoširdžiai nusišypsojo senutė ir aplink akis įsirėžė linksmos juoko raukšlės, kurios jos veidui suteikė šarmo.
Atsisveikino pagyvenusi olandė maloniai, ilgai tęsdama \"daaaaaaaaaaaaaaaaaaaag\". Olandų maniera- dainuojančiai, keliais tonais į pabaigą aukštesne gaida išdainuoti atsisveikinimo žodį, kiek įmanoma ilgiau tempiant balsę. Jeigu trumpai drūtai ištarsi \"dag\"? Tai- nedraugiškas, šaltas atsisveikinimas.
Palydėjau žvilgsniu senutę, lipančią betoniniais laiptais ant pylimo, apaugusio žole, kuris supiltas po 1953 metų tragedijos, kada de Mas išsiliejusi upė nusinešė daug gyvybių.
Iškilo kažkada olandiškame \"Libele\" žurnale skaitytas Anjos atviras laiškas nuskendusiai draugei Monikai. Anja mojavo savo draugei atsisveikindama iki rytojaus, o naktį išsiliejusi de Mas upė nusinešė draugę į anapilį, iš kur nepareinama. Hūkse Warde krašto gamtos muziejuje kabo liūdnos to meto nuotraukos, kuriose ant stogų sulipę žmonės su gyvuliais, o vanduo liečia jų kojas. Siaubinga tragedija! Pabandžiau įsivaizduoti kaip pati sėdžiu ant savo namo stogo tą lemtingą žiemos naktį, o geliantis vanduo liečia mano kelius. Pajuntu žvėriškas baimės akis, nuojautai šnibždant: tai tavo pabaiga! Brrr... Nusipurčiau vaizduotės sukeltą siaubą.
Kai kartą nepažįstamo olando paprašiau papasakoti ne apie orą: apie jų tautos istorijoje didžiausią priešą. Susimąstė. Gal buvo nusiteikęs vien tik lengvam pokalbiui apie nieką. Nebūčiau lietuvė, jeigu neužkabinčiau gilumos. Po pauzės didelei mano nuostabai olandas atsakė:
-Vanduo.
Supiltas pylimas ištikimai saugo gyvenvietę nuo didžiausio Olandijos istorijoje priešo, todėl jaučiuosi saugi, gyvendama šiame miestelyje.
Pagaliau pavykus savyje numarinti nostalgijos kirmėlę, pasijutau laisviau, tarsi gyvatė išsinėrusi iš senos odos.




*Goede daag. Wat een lekker weertje vandaag. Woont u hier in de buurt*? - iš olandų kl. laba diena. Koks šiandien puikus oras. Ar jūs gyvenate čia netoliese?