Dar gilu
po sapnais
dega žvakės varveklių
tirpsta žvaigždės
langai
užsimerkę nemato
kaip po oda
lėtai nuvingiuoja
įspindę
šypsenos spinduliai
ir per širdį nugildo
ryto almesį
guvų
ir žalią 
kaip žemė
per rankas 
ir krūtinę
ramybę kamanių
tylų dūzgesį
spindulį
rainą
ir purų
pro nubudusią staktą
pro rąžulį durų
sunkias sodrūs lašai
nuo akių ir blakstienų
liečia pirštų galai
žvilgsnio
grakštų kamieną