Atsiprašau, aš nenorėjau,
Kad per ilgai užsibūtų lietus.
Dar rudenį man pažadėjo,
Kad moka pakeisti rūbus,
Kad gali pavirsti į sniegą
Ir upę užkloti ledu.
Dabar jau vasaris. Ir nieko.
Tik lašą ant stiklo randu...
Tik lašas ant mano blakstienų –
Ach, kam tie paiki pažadai...
Alėjoje žingsnio nei vieno,
Tik spingsi žibintai tuščiai.
Tuščiai aš ir vėju tikėjau, 
Kad debesis gali nupūst –
Stogais naktimis vaikštinėja
Ir gąsdina mano sapnus.
---
Vasaris – trumpiausiasis mėnuo,
Jo motinos vardas – žiema.
O mano naivumas tikėjo,
Kad gali būt žemė balta...