Susiversiu ant spindulio 
Žaižaruojantį lūkesčių vėrinį
Ir gyvi vandenai bels į grumstą lašais po žiemos.
Ar tu svaigsi manim
Lyg sulos iki soties prigėręs?
Ar norėsi labiau, nei pati aš save, pažinot?
Neatskleisk paslapčių. 
Pažadai — nusivylimų raistas.
Patylėkim drauge, kol tarp tavo delnų aš tirpstu.
Surišti spinduliais... Neištrūksiu, o tu nepaleisi,
Kai pakilsim dangop
Su begiedangčiu pilku grumstu.
Kai velėnos raštus dosniai girdo pritvinkusios gyslos,
Visos spalvos būties
Susiraizgo vienam gemale.
Ši minutė aistros amžinybėje nebeišnyksta —
Lieka laimę sapnuot ištuštėjusio lauko gale.