Ir aš, žinai, lyg vaikas
gardėsiu džiaugiuosi,
tavo paliktu ant stalo
gal tyčia, o galgi netyčiom.
Pagyrimus tavus išsaugau
širdyje, neleisdama sudildyt
visagaliam laikui.
Šiukštu, nebark manęs
už padarytą klaidą.
Prieš akis ir dabar tavi takeliai
tokie subtiliai painūs.
Sakyk, gyvenime, kodėl
senėjimo pavalkus man uždėjęs,
jaunuoliu šypsaisi prie mano durų?
Praskleisk savo margąjį apsiaustą.
Gal ten po juo seniai kupra užaugo,
tau atkakliai vis brėžiant
žmogiškąją lemtį:
kada kam mirti, o kada kam
pamažėle senti?