Kažkada, kažkada, kai kalnai dar raudoni atrodė,
Buvo saulė balta, buvo meilė tada nemari,
O iš lūpų į lūpas pleveno tikėjimo žodžiai,
Tu ant delno likimą rašei ir dabar jį turi.
 
Keisti linijų vingiai, spiralės – skaitai kada skauda.
Nemeluok – dabar Žemė kita – daug mažiau apvali
Ir kalnai ne tokie... Netgi laimė – lyg kaugėje šiaudas,
Nes akis tu į prošvaistes saulės tik kartais keli.
 
Bet tenai – tolumoj – vis dar girdisi žirgo kanopos,
Caksi, žiežirbas skelia... Meni, tuos ristūnus kadais?
Vieną jų pabalnojai. Sakyk, tai kodėl dar tau sopa –
Juk paleidai į mėlynas pievas, o ne praradai?
 
Taip, tiesa – sensta viskas ir oda ant delno šiurkštėja,
Tačiau netgi mažus įtrūkimus lig šiolei jauti.
.................................................................................................
 
Ak, mergaite palikusi kalną raudoną, ne vėjui –
Žodžius ištariau tau...
Per vėlai supratai –
Jie šventi.