Santrauka:
Rytų aukštaičių rokiškėnų tarme.
Ažu lunga takia balta žiema. Pareja katinas iš lauka su šarkšnotu vuodegu ir glaustas ape kojas. Man unt kelių „Gimtaja Rakiškia“ laikraštis . Akys ažkliūva ažu venas, indames žinutes. Pamįslinau – parašysiu ir aš gramatėlų sava bočių kalbai.
Tinai, kur Kriaunas upe rungas keip žalktys, kur pakriūtem jievas baluoja keip jaunas martelas, mažoj gryčelaj ažgirdau pirmuosius žadelius. Augam pinki, tevelių ir tatulytes mylimi ir gadojami vaikeliai. Sanojaj gryčiaj gavam pirmas kalbas pamakas, pirmus žadelius. Tatulyte Levusiute, keip jų meiliai visi vadina, kiek ailučių mum išmakina, kiek navatnų nutikimų priporija,visakių šposų, jakų išmoke. Viskų dėjames un sava mažas galvelas. Didelėm akim klausemes sava kaima istorijas. Žinojam kekvenas balas, pevelas, upelas, sodželkas ar setuvas pavadinimų. Ir mūsų kaimi, ir kituos kaimuos gyvena daug žmanių takiom pačiom pavardėm, tai anys turėja pravardes.Mūsų kaimi buva daug Prastienių ir Prascienių. Atamenu Galinia Petriukų –jų namas buva kaimi paskutinis. Paštorium vadina tų, katras nešioja paštų. Garadoku vadina tų, katras buva mokslų ajįs miesti. Jeruku vadina pagal Jaruonima vardų. Grapais vadina turtingesnius, jų vaikus grapiokais. Šeškai irgi turėja pravardes. Maža ūgia žmagelį vadina pagal vardų Justiniuku, kitų - Aiguliu , mat dirba miški. Sabinas buva retas vardas, tai visi šeimynykščiai buva pagal tėvų ir vyrų- Sabiniokai, Sabinienė.
Kai pargrįžįs tevelis na darbų, vakari atsgulįs pradėdava sakt pasakas, tai vieni lipdavam lovan ir šliodavames prie tevelia. Kiti unt salalia susispraudį sedėjam. Nat didžiausi ovaidai nutyldava. Na padlagas nabekildava dulkių kamaliai, nabespilstem undeniu, bavelijam patylėt ir apsispakajint . Tas tevelia pasakas gula un mūsų mažas širdelas. Kai porindava kakių baisių pasakų, tai nusgūsdavam ir keldavam kojas iš pasuolia, bat būdavam labai kantanti.
Nat da neidami makyklan, pirmas raidelas alamentoriuj riktavojam, žadelius slabezavojam , keip narėjam išmokte skaityte. Atamenu, keip tevelis , pardavįs Dvinski obalius, parveže mamulei krapžaržietą suknelų takių gražių, a mum, vaikam, spalvotų knygelių . A kakie paveikslėliai dyvini ti buva, vartem, vartem , nepasdalindami.
Ir sanalyte Amiliute daug kalbas turtų davanoja, mylėdama žmones ir sava bitelas. Ir sava pirmų makytajų labai gerai atamenu, labai narėjau makintis. Visadu tropijau gražiai skaityte, rašyte, piešte. A gerų prometį turėjau, ailutes pyškindavau keip iš pypkes. Vyresne sase makindavas kakių ailutį, tai aš pirma makėdavau, buva teip lingva. Šindej širdį sopa, kad nabėra mana lietuvių kalbas makytajas . Tai ana pastūmėja mani rašyte rašinius, kankursinius darbus.
Tai va viskų ir paprovijau. Sakau, kad tu pati gražiausia, brungiausia mūsų bočių kalba. Ir naišnyksi par amžius, ba šindej šita kalba skamba keturių mana unūkų lūpam.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2017-02-17 20:11:24
Teip. Laikas bėga, brungūs žmones išeina. Duok Dieve, kad neišeit mūsų tarme t. y. mūsų gimtoja kalba. Nars ir bendrinei kalbai ne geriausi laikai.