Rytas džiausto dauboj besirangančius ūkanų skarulius,
O budėjimuos laiko slinktis — užturėjimai ir patikėjimai.
Negaliu atsakyt, kiek savęs dovanai duoti galima?
Iki kol iš kerčių išrasoja jausmingosios liekanos?

It vaiduoklių būrys kelios stirnos sode sušmėžavo
Ir paniro be garso į miglos nesisklaidančios pieną.
Aš budžiu prie tavęs net tada, kada rytas ne labas,
Nes migla prie miglos, kai budėjimas naktį ir dieną.

Patalai dar šilti, bet lig drungesio kūnas atvėsęs
Nesapnuoja sulos ir užmiršo, kaip elgtis bažnyčioj.
Už langų jau diena. Nemanau, jog tave suturėsiu.
Į sapnus išeinu tam, kad stirnas rūke pasivyčiau.

Tie balti tumulai dauboje panašėja į skarulius.
Troškulys kai kankins, kraują gersi bei rasą laižysi.
Aš budžiu prie tavęs net tada, kada rytas ne labas,
Nes nesu dalimis, o migloj kaip įvertinsi visą?