Priglauski ne mane – šešėlį pilką mano,
jis per išeinančios žiemos takus atklys,
jis nei kentėjo, nei dejavo,
kai verkė mano vėjų draskoma širdis.

Nurimo viskas – ir naktis, ir dienos mano,
tiktai mana mintis čia dar ilgai nešvis,
nubėgo jausmo vilnimis ir nubangavo
tartum šešėlis basas virpulys.

Priimk šešėlį pilką, mano saule,
tegu jis eis paskui tave visad,
nors tai ne aš – tiktai dalelė meilės,
ištikima kaip aš užtat.

Nors neturėtum nieko artimesnio šiam pasauly,
tu nesijausi vienišas niekad...