Žiemojimas

Negaliu atsimerkti iš miego
Šios beribės ledinės žiemos.
Nors kartoji, kad metas, bet sniegą
Beria debesys be pabaigos...
 
Pilkose mintyse baisiai stinga
Mažo vieversio skrydžio, dainos.
Žadi – tuoj... Ir naktim, rodos, sninga
Ievų žiedlapiais – tiktai sapnuos...

Trauk mane iš tamsos šios. Prakalbinki,
Švelniai vystyk savuoju žvilgsniu.
Pažadėk žibuoklyną pakalnėse
Ir geltonį šalpusnio žiedų.
 
Kai nubusiu, neleisk nusisukti
Nuo šviesos, ant šešėlio užmint...
Plauks pavasaris potvynio upėse,
Plauksiu aš, mano meile, tavin...
---
Atsimerksiu... Tikiu, dar skraidysim
Lyg drugeliai ramunių žieduos.
Įskaityk dėkingumą akyse,
Kad savyje man leidai žiemot...
Saulėlydis

2017-02-15 00:00:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ažeras

Sukurta: 2017-02-17 21:06:45

Žiema, o šilta.

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2017-02-15 16:38:44

na ,ir kaip gali reaguoti į toooookias eiles? tik putoti iš malonumo!  :) dėkui už šias emocijas!!!

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2017-02-15 13:06:42

Gaivus minčių ir jausmų gūsis, šviesios pavasario nuojautos, viltingų žodžių proskynos...

Vartotojas (-a): ardas

Sukurta: 2017-02-15 11:18:36

Patiko...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-02-15 00:59:54

Aš imu perprasti autorės mintis, nes eilės nemeluoja. Nesakysiu garsiai. Ir autorei nesakysiu. Gal kada vėliau.