Negaliu atsimerkti iš miego
Šios beribės ledinės žiemos.
Nors kartoji, kad metas, bet sniegą
Beria debesys be pabaigos...
Pilkose mintyse baisiai stinga
Mažo vieversio skrydžio, dainos.
Žadi –
tuoj... Ir naktim, rodos, sninga
Ievų žiedlapiais – tiktai sapnuos...
Trauk mane iš tamsos šios. Prakalbinki,
Švelniai vystyk savuoju žvilgsniu.
Pažadėk žibuoklyną pakalnėse
Ir geltonį šalpusnio žiedų.
Kai nubusiu, neleisk nusisukti
Nuo šviesos, ant šešėlio užmint...
Plauks pavasaris potvynio upėse,
Plauksiu aš, mano meile, tavin...
---
Atsimerksiu... Tikiu, dar skraidysim
Lyg drugeliai ramunių žieduos.
Įskaityk dėkingumą akyse,
Kad savyje man leidai žiemot...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2017-02-17 21:06:45
Žiema, o šilta.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-15 16:38:44
na ,ir kaip gali reaguoti į toooookias eiles? tik putoti iš malonumo! :) dėkui už šias emocijas!!!
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2017-02-15 13:06:42
Gaivus minčių ir jausmų gūsis, šviesios pavasario nuojautos, viltingų žodžių proskynos...
Vartotojas (-a): ardas
Sukurta: 2017-02-15 11:18:36
Patiko...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-02-15 00:59:54
Aš imu perprasti autorės mintis, nes eilės nemeluoja. Nesakysiu garsiai. Ir autorei nesakysiu. Gal kada vėliau.