išsklaidau supratimą
nutūpusios laiko dulkės
jau padėjo pamiršti
šešėlius

atsiduodu tekėjimui
sukasi sąmonė
sukasi

neša žvilgsnį
į šiaurės pašvaistės švytėjimą

pasilieka kvėpavimas
kyla ir leidžiasi laikas

toks lakus
toks trapus
ir spiralinis
niekada nepabaigiamas

pasileidžiu
nuo jo

ir krentu į laikus
kol dar nieks neskaičiavo

kiek ateina dienų
kiek praeina naktų
kiek jų mano
kiek tavo

išskaidau suvokimą
iliuzijos gimsta pro miglą
ir jaučiu palietimą
būtos nebūties
stebuklinga

svyra laikas
lyg vyšnios
prisirpusios
varva į saujas

pilnos lūpos šviesos
pilnas kūnas pasaulio