mano šunišką inkštimą
nuplauna gyvenimo vanduo.
upė per kraštus besiliejanti,
upė, kurios nė vienas neturim,
kurios azartiškai karštai geidžiam,
vieną naktį metuose glaudžiam prie kūno
kol vėl negrįžta srovė — — —
atėjusi iš ledo ir verdančiu vandeniu
nutvilkdanti,
upė, kurios tvenkinys gruntinis, o
ašaros — sūrios,
upė, kurią lengva apeiti, bet ji tave
vejasi kiekvienoj fotografijoj, metų laike,
žioge ir apeigose, kurių reikšmė dingsta,
kurios vis rečiau mus aplanko,
kurias nuplauna srovė — — —
tokie vandenys ateina neprašyti,
toks vanduo semia gyvenimą,
toks vanduo yra neišvengiamas,
nesiklausai, ir sapnuose jau kaupiasi
smėlis ir kriauklės, jūros ošimas vis
stiprėja, stiprėja,
pagaliau dūžta į akmenis,
kala per raumenis it taikliai suleistas
adrenalinas,
pramerki akis prakaituotoj lovoj —
sūrus kvapas ir smėlis ant kojų
ir jau neišvengiamai čia
už pušų
viso gyvenimo jūra