kausto ledas
vėjų kanopas
šerkšnas byra
karčius šukuojant
grįžta vėtros
nukamanotos
žvengia naktys
į tamsų guolį

aiži takas
suskyla dienos
po minutę
po palietimą
dega akys
ugninės pievos
po mėnesienos
žvilgsniu atgyja

glosto žvarbos
krūtinę nuogą
liečia delnus
pamėlę mintys
skamba vėjų
žirgai per gruodą
lekia dienos
neapkabintos

pasipurto
nuvalo sniegą
nuo beržynų
ir nuogo kelio
tiktai sauja 
žiemos telieka
kaukši laikas
į naują dalią