Gra, varnele,
Abi mudvi renkam būtųjų gyvenimų sąšlavas.
Išgirtųjų blizgučių tarp išdėvų nė neieškodamos.
Ant stiklų drumzlinų
Supas pilkos užuolaidos. Neskalbtos?
O akelės į nesamą tašką
Lyg būtų atskirtos nuo proto.
Aš pasižadu tau,
Kad susineštą gėrį rūšiuosime,
Jei už skrydį minties ne didesnis užaugs sąvartynas.
Tu viena supranti,
Svajomis kaip toli nuplasnoju,
Kaip svaigstu nuo aistringos būties
Ir jaučiuosi lyg jos nepažinus.
Gra, varnele,
Pritūpkim, kai skrydis dausų nepasiekia.
Mūsų mostai platyn,
Bet apsunkęs nesikelia kūnas.
Tuo panašios abi,
Kad gyvenimo alkis neblėsta.
Ką rūšiuos, ką krausi —
Be vardų ir be datų. Ar būta?..
Atmintis jau punktyrais,
O kartais begėdė meluoja.
Nors klausytojų nėr,
Tad ir kraujas jausmų neišduoda.
Iškamšau po kampus daiktus tų, kam buvau aš mieloji.
Baltos varnos juk tam, 
Kad to, juodos, žinotų, kiek juodos.