Žmogau, kodėl apleidi žmogų taip dažnai,
Kad gėrį savyje beveik praranda.
Rodos, dangus tas pats ir saulė dar tenai,
O jis į pelkę, vis į pelkę brenda.
 
Į klampią pelkę smurto ir aistrų,
Valdžios ir turto begalinį siekį,
Pamiršdamas tikros Šviesos ieškot,
Šaltos nakties belaisviu amžiams lieka.
 
Ar bus dar pranašas, kur klystantiems primintų,
Įstatymus, kadais iškaltus ant akmens,
Kurie nuo blogio, degančios ugnies apgintų,
Švelniais žiedais paverstų žarijas?
 
Kas žaidžia žmonėmis, kitų tautų likimais,
Ar bus istorijos teisingai nubausti?
Bei tie, kur ginklą, pykčio ginklą rankon ima
Ir žengia per miestus, ten mirtį sėdami?
 
Sugrįžk, Žmogau, į žmogų, dar sugrįžki,
Menkiausio nepalik vienumoje.
Besparniam paukščiui saulėn nepakilti,
Sušals širdis atvėsusiam delne.