Sakau,
sugausiu pilnatį ir tegul jauks mintis,
Kai jos aptingusios šiltai miegos,
O žemę slėgs akla, šalta naktis
Ir niekas nešlamės, ir nieks neoš.
 
Ir taip užkopt šį kartą tau aukštai,
Dar pasipuošt spalvotu vainiku!
Mums pranašauji — greitai bus gerai,
Ateina dienos kitos, be speigų.
 
Žinau,
Gėrėtis tavimi ilgai neverta,
Dar suviliosi žengti paslapčių taku,
Tik gera taip pažvelgt į dangų kartais,
Prieš grimztant į gelmes vidurnakčio sapnų.
 
Budi?
Na, ir budėki iki ryto,
Tegul ramybėj ilsisi žmogus,
O naujai dienai vėl prašvitus,
Riedėk žemelėn pro medžius.