Esu aš tas, kas ir turėčiau būti, –
gyvybės gurvuolas iš molio ir vandens,
sapnuoju pienės pūką, baltą ir lengvutį,
kuris pakilęs skristi ir vėl tik žemėj tegyvens.

Bet aš nesu juk pienės baltas pūkas
ir neturiu lengvumo skrydžio – sunkį lyg akmens,
bandau kaskart pakilt, bet vėl suklupus
tik karštą maldą mano lūpos teskardens.

Todėl ateik į mano vienumą, į sapną,
svajone, pienės pūko skrydžio išskleista,
ateik į molį, vandenį ir akmenį
ir būki vėl naujos būties pradžia.

Tik nepaliki mano vienumos nei sapno,
tiktai ateik ir pasiliki čia!