Ištrupėjom savuos pakeliuos,
Garunkšnėjas maišai — net įtempus esmė nesugrįžta,
Atminimų dubuo ne nupraus —
Degutu išteplios
Kiek pavyko sukišt
Į save, į urvelį, į lizdą,
Ištisam kitime ieškant laimės saldžios, pastovios?
Rafinuota kankinimo, masinio žudymo įranga ištobulėjo.
Iš minios išvaduot
Ar besugeba sienų membranos?
Dovanojamo jausmo priimti nei vienas artyn nepriėjo,
Bet pribėgo gauja
Sudaužyt, apiplėšt,
Nes visur pasisėję dušmanai.
Kas tai? klausiu nuo kraujo sukepusiom lūpom.
Kuo ilgiau gyvenu, savą rūšį menkiau tuo pažįstu.
Ar buity, ar būty, bet be valios į dulkes mes trupam,
Kad ir keista, didybę
Net nesamą kumščiais dar manom pagrįsti.
Kam tie raštai, tie klaidūs istorijos vingiai,
Kada tūlo galiūno
Visoj smegeninėj — nė raukšlės?
Lyg neaišku lig šiol,
Kad mes būname nuolat laimingi
Ne nuskriaudę ką nors —
Atminimuos švariai nusiprausę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2017-02-12 03:31:22
Sudėtingi tavo minčių vingiai, įvardinti tiesiai šviesiai, žinant, ko nori ir ką pajėgi išsaugoti, nes vertybės nesikeičia, o būti laimingi galim tik suderinę savo ir kitų supratimą, t. y. švariai nusiprausę.